Milžinas Kristofas ieškojo galingiausio pono, kuriam galėtų tarnauti. Jis tarnavo karaliui, paskui velniui, bet pamatė, kad Kryžius yra galingesnis. Eremitas nurodė jam tarnauti Nukryžiuotajam nešiojant žmones per upę. Kartą pernešęs vaiką, jis suprato nešęs patį pasaulio Kūrėją.

Stabmeldžių milžinas, vardu Kristofas, gyvenęs trečiame šimt. po Kristaus, taip pasakoja legenda, padarė nuostabų pasiryžimą: „Parodykite man didžiausią pasaulio poną! Aš tik tokiam noriu tarnauti!“ pasakė Kristofas saviesiems. „Didžiausias ponas yra karalius“, atsakė jam žmonės. Kristofas stojo karaliaus tarnybon. Kartą didžiulėje puotoje Kristofas pastebėjo, kaip karalius raudo ir balo, girdėdamas kanklininką giedant apie velnio galybę. „Vadinasi, yra didesnis ponas už karalių“, pagalvojo Kristofas ir perėjo velniui tarnauti. Vieną dieną juodu turėjo eiti gatve pro kryžių. Bet velnias pradėjo drebėti, susirietė iš baimės, ir Kristofas pamatė, kad jo ponas neturi drąsos praeiti pro kryžių. „Aha! Taigi šitas nukryžiuotas žmogus yra didesnis ponas, negu velnias“, pasakė sau Kristofas. „Broli!“ kreipėsi jis į po kryžium klūpantį eremitą, „pasakyk, kaip galėčiau šiam Nukryžiuotajam tarnauti?“ — „Daug melskis!“ buvo atsakymas. „Melstis? Ką gi iš tikrųjų reiškia melstis?“ — „Tad pasninkauk!“ — „Pasninkaut? Ar tu nematai, koks aš sudžiūvęs! Man reikia daug valgyti!“ — „Žinai ką!“ kalbėjo atsiskyrėlis, „esi pakankamai didelis, tad stok prie upės ir nešiok žmones, kurie norės ją pereiti“. Nuo dabar Kristofas pradėjo nešioti per upę žmones. Kartą atėjo pas jį malonus vaikutis ir prašė pernešamas per upę. Kristofas mielai paėmė jį ant pečių ir pradėjo bristi. Bet našta buvo tokia sunki, jog gyvenime jam nė kartą nebuvo pasitaikę tokios nešti. Viduryje upės jam jėgos beveik visiškai pasibaigė, ir tik su didžiausiomis pastangomis jis galėjo pasiekti kitą krantą. „Ak, vaikeli!“ dūsavo, šluostydamas prakaitą, Kristofas, „tu buvai toks sunkus, rodos, būčiau visą pasaulį nešęs!“ — „Nesistebėk!“ prašnibždėjo malonus, garbanotas vaikutis, „nes tu nešei Tą, Kuris sukūrė visą pasaulį!“ Vaikutis tuoj išnyko. Šventasis Kristofas puolė ant kelių ir dėkojo Dievui, kad jis palaimina kiekvieną, kuris tik ištikimai jam tarnauja.