Jaunuolis džiaugėsi galimybe studijuoti teisę ir siekti karjeros. Šv. Pilypas Nerietis nuolat klausė „Kas toliau?“, priversdamas jaunuolį susimąstyti apie mirtį ir amžinybę. Tai paskatino jaunuolį atsisakyti pasaulietiškų siekių ir tapti vienuoliu.

Kada šv. Pilypas Nerietis gyveno Romoj, pas jį kartą užėjo vienas žvitrus jaunikaitis ir su nepaprastu džiaugsmu pradėjo šventajam kalbėti: „Pagaliau pasieksiu savo širdies trokštamąjį tikslą, nes mano tėvai leido man teisių mokslą eiti. Dabar man nebebaisus joks vargas. Aš atsidėjęs mokysiuos ir darbuosiuos, kad tik greičiau išeičiau teisių mokslą“. Šv. Pilypas ramiai išklausė jauno karštuolio kalbos ir paskum švelniai paklausė: „Kas toliau?“ — „Toliau?… Būsiu advokatas“, atšovė jaunikaitis. „Ir paskum?“ paklausė vėl šventasis. „Paskum?… Būsiu žymus žmogus. Žmonės plaukte plauks pas mane ir prašys spręsti jų painias bylas“. — „Ir paskum?“ — „Paskum?… Užsidirbsiu daug pinigų, nusipirksiu miesto viduryje gražius namus, įsigysiu patogius ratus, arklius. O jau tada… vesiu turtingą žmoną ir laimingai su ja gyvensiu“. Šventasis ir vėl šaltai paklausė: „Ir toliau?“ — „Toliau?… toliau?“… Jaunikaitis sumišo ir nebežinojo ko beatsakyti. Jo sieloje ūmai kilo mintys apie mirtį, karstą, kapą, amžinybę. „Paskum?… Paskum aš mirsiu!“ — „O po viso to?“ paskutinį kartą paklausė šv. Pilypas. „Ką tu tada darysi, kai ateis paskutiniojo teismo valanda, kurią, stovėdamas Visažinančio Dievo ir Teisėjo akivaizdoje, užgirsi sprendimą: dangus ar pragaras?“… Jaunikaitis stovėjo it griausmo trenktas. Paskutinysis baisusis „Ir kas paskum?“ giliai įsmigo į jo sielą. Tas klausimas neapleido jo dieną ir naktį. Jokiu būdu nebegalėjo jis nusikratyti tomis mintimis, kurios sukilo jame priminus paskučiausius dalykus. Netrukus tas jaunikaitis metė teisių mokslą, apleido pasaulį, įstojo į vienuolyną ir ten neapsakomai šventai gyveno iki pat savo gyvenimo galo.