Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS

Senojo Izraelio istorijoje monarchijos atsiradimą apie 1020 metus prieš Kristų lydėjo įtampa tarp skirtingų grupių jausenos bei nuostatų. Vieni norėjo karaliaus valdžios, manydami, kad ji suteiks vienybės ir politinės galios Izraelio gentims. Kiti nuogąstavo, jog žemiškojo karaliaus valdžia gali sukelti grėsmę Jahvės viešpatavimui. Karalių palaikanti partija paėmė viršų, ir Saulius tapo pirmuoju tautos karaliumi. Patirtis parodė, kad monarchija iš dalies pateisino abiejų grupių lūkesčius. Buvo pasiekta politinė vienybė, kuri ypač sustiprėjo Sauliaus įpėdinio Dovydo laikais. Tačiau, kita vertus, iš Izraelio karalystės istorijos galima spręsti, jog izraelitai labai dažnai nepaisė Dievo suverenumo ir pranašų įspėjimų. Net ir tokia karti karalystės patirtis nebuvo bevertė. Ji leido izraelitams dar aiškiau suvokti žemiškojo karaliaus ribotumą ir stiprino viltį sulaukti paskutiniųjų laikų Karaliaus – Mesijo, išpildysiančio visus tautos lūkesčius.

Senajame Testamente karališkosios ir mesijinės pranašystės aprašo laukiamąjį Dovydo įpėdinį. Izaijas taip apibūdina šį ateities karalių: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste <…> dabar ir per amžius”(Iz 9, 5–6). Jėzaus laikais labai aktyviai laukta  tokio karaliaus atėjimo. Politinės priespaudos sąlygomis žydų tauta tikėjosi nepriklausomybės ir svajojo apie Dovydo laikais buvusios karalystės didybę. Dovydo laikais susiformuoja trys pagrindiniai mesianizmo bruožai ir Jeruzalė tampa Dievo sosto miestu. Pranašų raštuose ilgainiui perkeičiamas Dovydo paveikslas, nutylint jo gyvenimo klaidas. Evangelistai pabrėžia gijas, siejančias iš Betliejaus kilusius Dovydą ir Jėzų. Naujasis Dovydas, Dievo tautos ganytojas ir vadovas, yra Išajo kelmo atžalos žiedas (plg. Iz 11, 1–8).

Pagal tėvų genealogiją Jėzus kildinamas iš karališkosios giminės. Mato evangelijoje Jėzus tituluojamas „Žydų karaliumi” (Mt 2, 2). Tačiau evangelistas suvokė šį titulą religine, o ne politine prasme. Kiek anksčiau angelo žodžiais apreikšta, kad Jėzus „išgelbės savo tautą iš nuodėmių” (Mt 1, 21).

Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams pateikia visuotinės Kristaus viešpatystės himną, atskleisdamas šios karalystės amžinumą. Nuostabu, kad tokia plati teologinė įžvalga galėjo atsirasti praėjus palyginti trumpam laikotarpiui nuo didžiojo Velykų įvykio. Paulius kitokia forma pakartoja tai, ką Jonas teigia savo Apreiškime: Jėzus yra kūrinijos Alfa ir Omega (Apr 1, 8). Kristus yra visatos Viešpats, nes jame, per jį ir jam egzistuoja visi kūriniai. Jis yra „neregimojo Dievo atvaizdas”. Todėl Viešpats – drauge ir visuotinis sutaikintojas. „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi”. Jo akivaizdoje galima tik dėkoti ir garbinti: tokią nuostatą išreiškė šventasis Paulius ir pirmieji krikščionys.

Evangelistas Lukas, vaizduodamas Jėzaus bylą pas Pilotą ir tolesnį nukryžiavimą, atskleidžia karališkąjį Jėzaus veidą. Jėzaus kančia paradoksaliu būdu liudija tikrąją Jėzaus karalystę. Evangelistas aprašo Kalvarijos įvykio dalyvių reakcijas. Didžiulė minia tyli suvokdama nekaltai nuteistojo didybę. Vyresnieji begėdiškai triumfuoja, manydami galutinai sudoroję jo ambicijas. Kareiviai taip pat tyčiojosi iš Jėzaus, matydami užrašą „Šitas yra žydų karalius”. Ciniškiausias buvo vienas iš drauge nukryžiuotų nusikaltėlių: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!”

Tačiau Jėzus nereaguoja į iššūkius. Iš dykumoje Jėzaus patirto gundymo galime nesunkiai numanyti, kad Jėzus nesigriebs galios savo labui. Pakėlę akis į kryžių suvokiame, jog Jėzaus karaliavimas tik išryškėja per jį niekinančių žmonių replikas.

Trys nukryžiuotieji yra labai arti, tačiau drauge ir toli vienas nuo kito. Anot šv. Augustino, vienas iš jų siūlo išganymą, kitas jį priima, o trečiasis paniekinęs atmeta. Visi trys nubausti vienodai, tačiau skiriasi bausmės padariniai. Anot gerojo nusikaltėlio, Jėzus nepadarė nieko blogo. Evangelistas tarsi siūlo, kad mes kiekvienas išsakytume savo nuosprendį Jėzui. Todėl turime pasitikrinti, ar savo gyvenimu laikomės Jėzaus kančios pamokų: priešų meilės, širdies tyrumo, susitaikinimo, ištikimybės įsipareigojimams; kokios mūsų nuostatos susidūrus su kenčiančiaisiais, blogiu, pinigų pagunda. Žvelgdami į Nukryžiuotąjį, suvokiame, kad jis ne tik nuostabus Mokytojas. Kristus yra tiek karalius, kiek mes jį suvokiame ir pripažįstame kaip Karalių. Jis niekuomet neverčia mūsų jo mylėti ir niekuomet nesiliauja mūsų mylėjęs. Mūsų didybė, tačiau drauge ir atsakomybė yra tai, kad tik nuo mūsų priklauso, ar Kristus yra mūsų Karalius.
 

Parengta pagal A. Brunot,
H. Maly, K. Schuler

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0120/120hom3.html