Kristaus Žengimo į dangų iškilmė, kurią mes vienuolyne šventėme praeitą ketvirtadienį ir kuri yra švenčiama šiandien Lietuvos parapijose, veda mus į paskutinį išganymo istorijos etapą žemėje. Kaip teigia Apaštalų darbų knyga, 40 dienų po Velykų sekmadienio Jėzus, kaip žmogus, po prisikėlimo daugelį kartu savo mokiniams pasirodęs gyvas, yra galutinai paimtas į Dievo šlovę, atsisėdo Tėvo dešinėje ir yra vainikuotas dangiškąja garbe. Pasiekęs dieviškuosius debesis, jis dingo iš mokinių akių ir paprastu kūnišku pavidalu jis nebebendraus su jais. Nuo šiol jis pasirodys tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, šv. Pauliui su visa savo galinga šlove. Tačiau Kristus neapleido savo mokinių. Dangaus šventykloje jis nuolat užtaria net tik juos, bet ir visą žmoniją, pristatydamas Tėvui savo paaukotą ant kryžiaus kūną. Kristui įžengus į dangų, susiformavo dabartinė Bažnyčia, kuri anksčiau egzistavo Izraelio tautoje ir Jėzaus pirmų mokinių būryje. Ji atgimė ir įgavo savo galutinį pavidalą – tai Kristaus mistinis kūnas. Jėzus, kuris yra jos galva, jau karaliauja danguje. O dabar keliaujantys žemėje Kristaus nariai turi aktyviai bendradarbiauti su Viešpačiu, skleisdami Evangeliją ir Dievo malonę tarp žmonių.

Kad jie galėtų tai daryti, jiems reikia nuolat maldauti ir laukti Šventosios Dvasios išliejimo. Štai kodėl aukštutiniame kambaryje prieš pirmąsias Sekmines Marija meldėsi, tarsi nešiodama Bažnyčią savo maldos glėbyje, mokydama mus visada prašyti ir trokšti Šventosios Dvasios įkvėpimų. Laukti maldoje Šventosios Dvasios dovanų ir jų sulaukti per Sekmines nėra tik vienkartinis įvykis. Tai sudaro ir esmingą Bažnyčios gyvenimo ritmą, kuris pasikartos per visą istoriją. Aukštutiniame kambaryje Bažnyčia gavo ir hierarchinę struktūrą. Nereikia užmiršti, kad tai vieta, kur Kristus įsteigė Eucharistiją ir pašventino Naujosios Sandoros kunigus. O dabar, prieš Sekmines, susirinkus mokiniams kartu su Marija, reikėjo patvarkyti tos hierarchijos pamatus, 12 apaštalų kolegiją, kurią sukrėtė ir destabilizavo Didžiosios savaitės dramatiški įvykiai. Kai Jėzus buvo suimtas, visi apaštalai pabėgo, apleisdami jį. Petras jo išsigynė tris kartus. Ir Judas Iskarijotas, velnio skatinamas, išdavė Jėzų aukštiesiems kunigams.

Dabar 11 apaštalų yra sugrįžę, ir Petras, kurio nuoširdi atgaila po išsigynimo visiems tapo ne pasipiktinimu, bet, atvirkščiai, drąsinančiu pavyzdžiu, veikia pirmą kartą kaip apaštalų vadovas. Jis supranta, kad norint patvirtinti savo brolius reikia visų pirma išrinkti žmogų, kuris galėtų užimti Judo apleistą vietą. Atrodo, kad Judas pasidavė gundymui, kuris anksčiau grėsė beveik visiems mokiniams – atmesti Kristaus Kryžių. Judas, kaip visi kiti, tikėjo Jėzų ir mylėjo jį. Jis, tikriausiai, kaip ir kiti, tikėjosi, kad Jėzus greit atstatytų Izraelio karalystę žemėje ir kad po to apaštalai šalia Kristaus Karaliaus taps turtingais žemės valdovais, tarnaus Dievui, padės vargšams, kovos su Dievo tautos priešais. Kai jis suprato, kad jo mokytojas buvo pasiryžęs ne skelbti „šventą karą“, bet eiti visiškai kitu, nuolankumo ir pasiaukojimo, keliu, Judas giliai nusivylė.

Kai kurie autoriai mano, kad Judas išdavė Jėzų, tikėdamasis, kad kai Jėzus bus suimtas, jis galų gale bus priverstas parodyti savo galingą dieviškąją jėgą ir atlikti tarsi mesijinę revoliuciją. Kai to neatsitiko, Judas apgailestavo ir beviltiškai pasistengė „išgelbėti“ Jėzų nuo kryžiaus, sugrąžindamas pinigus kunigams ir bandydamas juos įtikinėti, kad Jėzaus nekaltas. Po to Judas visiškai pasidavė nevilčiai ir pasikorė. Apaštalų darbų knygoje Petras labai griežtai pasmerkia Judo elgesį. Iš tikrųjų jis pasidavė kryžiaus atmetimo gundymui, kuris krikščionims buvo ir visada bus aktualus. Judo neištikimybės ir ypač jo nevilties pavyzdys yra iš tikrųjų baisus įspėjimas visiems. Tačiau Petras nieko nesako apie Judo amžinąjį likimą. Tai yra tik Dievui žinoma paslaptis. Jėzus nuolat ir iki galo mylėjo Judą. Pačią jo mirties akimirką Viešpats dar galėjo atversti jo širdį. Verta trumpai apmąstyti Judo išdavystės prasmę Dievo plane. Negalima manyti, kad Judas yra Jėzaus mirties priežastis.

Žiūrint į prieštaravimą tarp Dievo Avinėlio tobulo šventumo ir nepasiduodančios pasaulio nuodėmės, Jėzaus pasmerkimas mirčiai buvo, be abejo, vienintelė įsivaizduojama išeitis (filosofas Platonas jau nujautė kažką panašaus, mąstydamas apskritai apie teisaus žmogaus likimą pasaulyje). Aukščiausieji kunigai jau buvo nusprendę nužudyti Jėzų. Vienintelis klausimas buvo kada. Pradžioje jie galvojo tai daryti tyliai po Velykų švenčių. Bet Judo pasiūlymas juos skatino viską atlikti nelaukiant. Šitaip Kristaus kančia sutapo su Velykų švente, kaip tai buvo iš anksto numatyta Dievo plane. Judo laisvas sprendimas išduoti Jėzų buvo prieš Dievo valią, bet Viešpats padarė, kad šis apgailėtinas sprendimas prisidėtų prie jo išganingo užmojo įgyvendinimo. Du mokiniai buvo pasiūlyti užimti Judo vietą tarp apaštalų – Motiejus ir Justas. Abu buvo Jėzus gyvenimo liudytojai nuo Kristaus krikšto iki Žengimo į dangų. Tik vienas, Motiejus, buvo išrinktas į apaštalų kolegiją, bet abu iki galo su kitais šventais mokiniais pasiliko ištikimi savo pagrindiniam pašaukimui, kuris yra ir mūsų pašaukimas sekti Kristumi per kančią ir mirtį iki prisikėlimo ir dangaus garbės.

Jei Kristus yra pasišventęs ir pasiaukojęs vieną kartą visiems laikams, tai ir mes galime jame pasišvęsti ir pasiaukoti Tėvui. Kristus yra su mumis kasdien iki pasaulio pabaigos. Jis kviečia mus bendradarbiauti su juo išganyti žmoniją. Tokia mūsų viltis: mes būsime visi kartu ten, kur yra Jėzus, ir matysime jo šlovę. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/366-homilija-kristaus-%C5%BEengimas-%C4%AF-dang%C5%B3-%C5%A1e%C5%A1tin%C4%97s.html