„Štaĩ Diẽvo Avinė̃lis“, – sãko kùnigas kiekvíeną diẽną Mišiosè priẽš komùniją. Õ Krìstus sãko: „Àš esù geràsis piemuõ, geràsis arbà gražùsis ganýtojas.“ Jė́zus yrà ir avinė̃lis, ir̃ piemuõ. Ir̃ mẽs, brángūs bróliai ir̃ sẽserys, būdamì Krìstaus mokiniaĩ, ẽsame rãginami juõ sèkti, tapti nè tìk avinė̃liais, bèt kiekvíenas savù būdù ir̃ piemenimìs sàvo bróliams ir̃ seserims.

Senajamè Testamentè Diẽvas pažadė́jo pasių̃sti mesijiniais laikaĩs ištìkimą ganýtoją ìš Dóvydo giminė̃s, kurìs ganýtų taũtą teisingumù. Jė́zus bùvo vieniñtelis, kurìs galė́jo tóbulai atlìkti šį̃ vaĩdmenį. Kaĩp jìs pàts sãko Evangèlijoje: „Àš esù geràsis arbà gražùsis (graĩkiškas žõdis kalos tùri abì prasmès) piemuõ.“

Kadángi jìs yra Diẽvo Sūnùs, víenos prigimtiẽs sù Tė́vu, jìs negalė́jo bū́ti ganýtoju savanaũdiškai; jìs neturė́jo jókio póreikio valdýti kaĩmenę; príešingai, jìs bùvo avìms jų̃ egzisteñcijos ir̃ vìsko, ką̃ jõs turė́jo, šaltìnis. Kità vértus, dė̃l tõ, kàd Jė́zus bùvo ir̃ žmogùs, jìs galė́jo užjaũsti sàvo kaĩmenės narių̃ silpnumùs ir̃ vargùs. Ìš tikrų̃jų, įsikū́nydamas ir̃ paklùsdamas Diẽvui ikì krỹžiaus mirtiẽs, Jė́zus pirmiáusia tãpo avimì, tikrù Velýkų Diẽvo Avinėliù, kurìs naikìna pasáulio núodėmes. Bèt tuõ pačiù metù ir̃ būdù jìs tãpo vieniñteliu píemeniu, gãlinčiu vèsti tìkinčiuosius į̃ ámžinojo gyvẽnimo ganyklàs. Juk jìs gul̃do sàvo gyvýbę ùž avìs ir̃ laisvaĩ vė̃l ją̃ atsìima, kàd jì tàptų išgélbėjimo šaltiniù vìsai žmonìjai. Štaĩ kodė̃l šv. Pẽtras ką̃ tìk girdė́tame ìš Apãštalų darbų̃ knỹgos skáitinyje pristãto Jė́zų kaĩp vieniñtelį ir̃ visúotinį žmonìjos Ganýtoją: „Nėrà niekame kitamè išgélbėjimo, – sãkė jìs, – nès nedúota põ dangumì kìto var̃do, kuriuõ mẽs galė́tume bū́ti išgélbėti.“ Šis šv. Petro žodis mus guodžia, bet sykiu ir baugina.

Jis guodžia, ne patvirtina, kad Dievas tikrai siuntė į pasaulį visuotinį Išganytoją, kuris geba išgelbėti visą žmoniją. Bet jis ir gąsdina, nes mums neišvengiamai kyla klausimas: kas bus su tais žmonėmis, kurie Jėzaus nepažįsta. Laimei, mes žinome, kad Jėzus, gerasis ganytojas, veikia kitus žmonės, jis veikia ir juos per mus. Jéigu ẽsame Krìstaus mokiniaĩ, jéigu nóriai klaũsome jõ bal̃so, mẽs tùrime sèkti ir̃ jõ pãvyzdžiu. Mùms reĩkia pirmiáusiai sèkti Krìstumi – Avinė̃liu, būti nuolankiems ir̃ klusniems, koks jis buvo savo Tė́vui. Bèt tùrime sèkti ir̃ pãvyzdžiu, kurį̃ Jė́zus dúoda atlìkdamas piemeñs pãreigas. Šìs sekmãdienis yrà bū́tent maldõs ùž pašaukimùs dienà.

Spontãniškai galvójame pirmiáusia apiẽ kunigỹstę. Kunigaĩ ìš tikrų̃jų ypatìngu būdù yrà Gẽrojo Ganýtojo pagálbininkai beĩ į́rankiai. Skelbdamì Diẽvo žõdį ir̃ teikdamì sakramentùs, jiẽ išláisvina žmónes ìš daũgelio klaidų̃ ir̃ dvãsinių pavõjų, saũgiai vesdamì juõs priẽ visiško Krìstaus pažinìmo, priẽ gývojo vandeñs šaltìnio. Kunigų̃ pareigà yrà gyvýbiškai svarbì, nès šiẽ tarnaĩ tę̃sia Krìstaus rẽgimą mìsiją pasáulyje. Kità vértus, reĩkia pripažìnti, kàd šiañdien, kaĩp ir̃ praeityjè, Bažnýčios regimà veiklà tolì gražù nepasíekia ir̃ niekadà nesugebė́jo pasíekti daugùmos pasáulyje gyvẽnančių žmonių̃. Tačiaũ dė̃l jų̃ visų̃ išgãnymo mẽs netùrime praràsti viltiẽs.

Krìstus ką̃ tìk sãkė Evangèlijoje: „Ir̃ kitų̃ avių̃ dár turiù, kuriõs nè ìš šiõs avìdės, ir̃ jàs mán reĩkia atvèsti; jõs klausỹs màno bal̃so, ir̃ bùs vienà kaĩmenė, víenas ganýtojas.“ Mẽs žìnome, kad taĩ atitiñka ir̃ Vatikãno II susirinkìmo mókymą, kàd Krìstus tìk Diẽvui žìnomais bū̃dais slėpinìngai veĩkia ùž Bažnýčios regimų̃ ribų̃, visų̃ žmonių̃ širdysè, nuõlat jíems siū́lydamas sàvo pagálbą ir̃ išgãnymo malónę. Nesuskaičiúojama minià gerõs vãlios žmonių̃, kuriẽ stokója, bè sàvo kaltė̃s, aiškaũs beĩ ãtviro Krìstaus pažinìmo, tikraĩ gãli pasíekti išgãnymą. Vìs dė̃ltõ jiẽ yrà išgélbėti Krìstaus, kurìs ir̃ ùž juõs gul̃dė sàvo gyvýbę, aukõs añt Krỹžiaus ir̃ dėl Bažnýčios, jõ mìstinio Kū́no, užtarìmo.

Štaĩ vienà priežastìs, dė̃l kõ šalià kunigų̃ visì krikščiónys yrà pašaũkti bendradarbiáuti sù Viẽšpačiu, Gerúoju Ganýtoju. Sàvo žõdžiais ir̃ gyvẽnimo pavyzdžiaĩs, guldýdami sàvo gyvýbę ùž brólius, mẽs tùrime liùdyti Krìstaus méilę ir̃ tráukti kuõ daugiaũ žmonių̃ į̃ regimõs Bažnýčios avìdę. Kità vértus, sàvo aukomìs ir̃ maldomìs mẽs gãlime bendradarbiáuti sù Krìstumi jõ veiklojè ir̃ dár neatviraĩ tìkinčių žmonių̃ lãbui. Taĩp el̃gdamiesi tùrime vìltį, kàd sù jaĩs visaĩs mẽs pasíeksime dañgiškojo džiaũgsmo viršū́nes, kur̃ Tė́vo šlovėjè yrà Krìstus ir̃ kur̃ visì sudarýsime víeną kaĩmenę, tùrinčią víeną Ganýtoją. Ãmen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/365-homilija-iv-velyk%C5%B3-sekmadienis-2015-b.html