Šaukia mums, broliai, dieviškasis Raštas, bylodamas: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ Taigi, tai sakydamas Raštas mums nurodo, kad bet koks savęs aukštinimas yra puikybės rūšis. Šito saugodamasis pranašas skelbia tardamas: „Viešpatie, mano širdis nėra išdidi, ir mano žvilgsnis neišpuikęs. Nėjau didybės ir mane pranokstančių nepaprastų dalykų keliu.“ Bet kodėl? „Nes jei nuolankiai nemąstyčiau, jei išaukštinčiau savo sielą, tu su ja pasielgtum, kaip su kūdikiu, kurį nujunko nuo jo motinos.“ (Ps 130 (131), Vulg.)

Todėl, broliai, jei norime įkopti į visiško nusižeminimo viršūnę ir greitai pasiekti tą dangiškąjį išaukštinimą, kuris pasiekiamas šio gyvenimo nusižeminimu, savo darbais turime pastatyti ir kopti tomis kopėčiomis, kurios sapne pasirodė Jokūbui, o jomis aukštyn ir žemyn žengė angelai. Tas pakilimas ir nusileidimas neabejotinai tenebūna mūsų suprastas kitaip, kaip nusileidimas save išaukštinant, ir pakilimas – save pažeminant. Na, o pačios pastatytos kopėčios yra mūsų gyvenimas šiame pasaulyje, kurį, širdžiai nusižeminus, Viešpats pakelia į dangų. Kopėčių šonai, tarkim, yra mūsų kūnas ir siela, o tuose šonuose įstatytos įvairios nusižeminimo ir drausmės pakopos, kurias įveikti Dievas mus kviečia.

Taigi, pirmoji nusižeminimo pakopa yra, kai žmogus, prieš savo akis visuomet turėdamas Dievo baimę, visiškai vengia užsimiršimo ir visada atmena viską, ką Dievas įsakė. Visada sieloje tegu svarsto, apie tai, kad Dievo niekintojus už nuodėmes degina pragaras, o dievobaimingiems parengtas amžinasis gyvenimas. Ir kiek­vienu metu saugodamasis nuodėmių ir ydų, kylančių iš minčių, liežuvio, rankų, kojų, savo valios, taip pat kūno geismų, žmogus tegu atmena, kad visada, kiekvieną akimirką iš dangaus yra stebimas Dievo, kad dieviškasis žvilgsnis visur regi jo darbus, apie kuriuos nuolatos Dievui praneša angelai.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/137-xxx-30-eilinis-sekmadienis-2013-c-metai.html