Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėtame Evangelijos skaitinyje, Jėzus ragina mus visuomet ir be paliovos melstis, šaukiantis Dievo per dienas ir naktis. Norėdamas pailiustruoti šią būtinybę, Viešpats pasakė palyginimą apie du Šventajame Rašte neretai minimus personažus: neteisingąjį teisėją ir vargingą, neginamą našlę. Psalmėse randame nemaža griežtų ir stiprių kaltinimų prieš neteisingus teisėjus. Tai rodo, kad senovės Izraelyje teismo sistema gana plačiai kentėjo nuo korupcijos. Sunku įsivaizduoti, kad padėtis buvo geresnė Jėzaus laikais, vadovaujant pavergėjams romėnams ir Karaliui Erodui. Vargingiausi žmonės – tarp jų našlės ir našlaičiai – dažnai tapdavo tos neteisingos sistemos ypatingomis aukomis. Kita vertus, psalmėse dažnai skelbiama, kad Viešpats Dievas yra varguolių globėjas, našlių teisėjas ir našlaičių tėvas.

Našlių padėtis Izraelyje buvo ypatingai sunki. Jos buvo tarp visuomenės silpniausių narių. Buvo manoma, kad moterys – tai beveik nieko daugiau nei vyrų nuosavybė. Mergaitė visiškai priklausydavo savo tėvui iki santuokos, o po to – savo vyrui. Moteris, kurios vyras mirė, tuoj pat tapdavo labai pažeidžiama. Netekusi savo gynėjo ir neturinti jokių visuomeninių garantijų, ji galėjo greit nuskursti. Nebūtina manyti, kad našlė, apie kurią kalba Jėzus, buvo pagyvenusi. Tais laikais merginos ištekėdavo paauglystėje, todėl šiandienės Evangelijos našlė galėjo būti dar jauna. Gal jos namai buvo pilni mažų vaikų, kuriuos jai reikėjo auginti ir maitinti. Jos pakartotiniai pasirodymai teisme rodo, kad ji buvo ir energinga.

Aišku, kad ji yra nuskriausta. Priešininkas atėmė jos vienintelę pragyvenimo galimybę, galbūt likutį jos kraičio arba jos palikimą. Jei ji negalės apginti savo teisių, ji ir jos šeima badaus. Apie teisėjo sąžiningumą ji neturi jokių iliuzijų. Ji gerai žino, kad jis nebijo nei Dievo, nei žmonių, ir kad vienintelis būdas gauti iš jo palankų sprendimą yra jam pasiūlyti kyšį. Ji negali to daryti, galbūt dėl sąžinės, bet ypač dėl to, kad ji neturi visiškai nieko. Be to, jai yra aišku, kad teisėjas jau yra jos priešininko papirktas. O mūsų našlė priklauso tiems, kurie yra vadinami Yahvės anawim, Viešpaties varguoliais. Ji turi vargdienio dvasią, ji alksta ir trokšta teisybės, jos visas tikėjimas ir viltis priklauso Viešpačiui, kuris pažadėjo ginti našles ir našlaičius. Nepaisant to, kad iš prigimties ji yra romi ir nuolankios širdies, jos tikėjimas ir teisingumo troškimas skatina ją kasdien ateiti į teismą ir kelti teisėjui nemalonų ir kitiems gal juokingą viešosios tvarkos trikdymą. Toks atkaklus priešinimasis galiausiai nugalėjo teisėjo abejingumą bei piktumą.

Norėdamas nutildyti šį viešą skandalą savo teismo salėje, teisėjas sutinka išklausyti našlės bylą ir skubiai suteikia jai visa, ko ji taip ilgai siekė veltui. Mūsų situacija, teikiant maldavimus ir užtarimus Dievui yra visai kitokia. Mes stovime ne prieš nesąžiningą žmogišką teisėją, bet savo Tėvo akivaizdoje, kuris mus myli ir mus pasirinko prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume jo įvaikinti sūnūs ir dukterys. Melsdamiesi turime du galingus gynėjus: Šventąją Dvasią, kuri įkvepia į mūsų širdis maldos žodžius, ir Jėzų Kristų, kuris užtaria mus, nuolat teikdamas Tėvui savo išganingos mirties nuopelnus. Kartais atrodo, kad Dievas delsia suteikti tai, ko prašome. Kartais net nusiviliame manydami, kad Jo atsakymas ne visai dera su mūsų prašymu. Dievas šitai daro norėdamas paruošti mūsų širdis, kad galėtume priimti jo didžiausią ir vienintelę tikrai reikalingą dovaną. Jis nori mums duoti patį save, kad galėtume gyventi amžinai su juo meilės bendrystėje.

O kad tai galėtų atsitikti reikia, kad kiekvienas iš mūsų ir visa Bažnyčia rimtai apmąstytų Jėzaus užduotą klausimą : Ar sugrįžęs Žmogaus Sūnus beras tikėjimą žemėje ? Tai didelis iššūkis. Nors Dievas ir žino jau visą ateitį, vis dėlto viskas nėra tarsi programuota iš anksto. Daug kas priklauso nuo mūsų atsakymo. Tam tikra prasme Dievas patikėjo mūsų gyvenimo ir viso pasaulio likimą į mūsų tikėjimo rankas. Ar mes karštai trokštame Viešpaties atėjimo ? Ar mes kaip toji varginga našlė sudedame mūsų tikėjimą ir viltį tik į Dievą – vienintelį šaltinį, iš kurio gali ateiti mūsų išsigelbėjimas ir tikroji laimė ? O galbūt esame gundomi dėti savo viltį į ką nors kitą: į turtus, malonumus, į savo jėgas, gerus darbus, dorybes ? Jeigu tai darome, rizikuojame, kad Viešpačiui atėjus, jam beldžiantis į mūsų širdies duris su visomis dovanomis, kurių jis trokšta mums duoti, mes nebenorėsime jo priimti. Galbūt mes jam pasakysime: palik mus ramybėje, pasitrauk nuo mūsų, mums esi nereikalingas, mes tavęs nepažįstame. Šitaip visiškai atsisakytume atsiverti ir amžinai užsidarytume savo tamsioje egoizmo tvirtovėje, o Jėzus pasiliktų išorėje savo palaimingosios amžinybės šviesoje.

Brangūs broliai ir seserys, kitaip nei minėtos galimybės, kaip Mergelė Marija, nuolanki Viešpaties tarnaitė, pasiruoškime, kad galėtume su dėkingumu priimti Kristaus ir Šventosios Dvasios malonę geroje savo širdies dirvoje. Tada, kaip parašyta 84 psalmėje, Viešpats suteiks mums savo palaiminimą ir mūsų žemė duos savo vaisius amžinam gyvenimui. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/135-xxix-29-eilinis-sekmadienis-2013-c-metai.html