Brangūs broliai ir seserys: Sekti paskui Jėzų Kristų ir tapti jo mokiniu – tai sunku, ar lengva ? Kartais Šventasis Raštas mums kelia įspūdį, kad tai gali būti gana lengva. Pavyzdžiui, kai Jėzus kartoja mokiniams tokius raminančius žodžius kaip : „Aš esu, nebijokite“, arba „ramybė jums“, arba „aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Taip pat, kai Kristus švelniai ir maloniai kreipiasi į visus žmonės sakydamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies. Mano jungas švelnus ir mano našta lengva” (Mt 11, 28 -30). Viskas atrodo gana paprasta. Reikia tik besąlygiškai pasitikėti Jėzumi ir jo dangiškuoju Tėvu; užtenka prisiglausti prie Jėzaus, ieškant prieglobsčio jo kryžiaus šešėlyje. Su Kristumi mes galime šaukti „Aba, Tėve“, nuolat jam kartodami savo širdyje šios dienos įžangos giesmės žodžius iš 83 psalmės: „Mūsų globėjau, Dieve, maloniai pažvelk ir pasižiūrėk į savo pateptojo veidą. Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur.“ Paimta iš Mato evangelijos komunijos giesmė irgi ragins mus, kaip Marija iš Betanijos, pašalinti visus žemiškus ir antraeilius rūpesčius ir siekti prieš Viešpaties kojų vienintelio tikrai reikalingo dalyko. „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta.“

Tačiau kitose evangelijos vietose Jėzus leidžia suprasti, kad tapti ir pasilikti ištikimu jo mokiniu yra nelengva. Jėzus yra pasakęs visiems : “Jei kas nori eiti paskui manimi teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. […] Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus kai ateis savąja šlove.[…]. Jei kas ateina pas mane ir manęs nemyli labiau už savo tėvą, motiną, vaikus, brolius ir seseris, ir net už savo gyvybę, negali būti mano mokinys..[…]. Kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.“ Šiandien Evangelijoje mes girdėjome Jėzų tvirtinantį, kad jis turės būti pakrikštytas kančios bei mirties krikštu, kad jis atėjęs „įžiebti žemėje ugnies” – ir atnešti ne taikos, bet nesantarvės tarp žmonių ir net šeimose, ir kad jis bus nekantrus ir neramus, tol, kol visa išsipildys. Jis kalba, žinoma, pirmiausia apie savo asmeninės misijos reikalavimus, bet yra aišku: pastarieji turi rimtas pasekmes visiems mokiniams, kurie yra pašaukti sekti paskui Jėzų tuo pačiu pasiaukojimo keliu.

Vien tik žmogiškomis jėgomis tai neįmanoma. Ir štai dėl to Jėzus sako, kad jis atėjęs įžiebti ugnies mūsų žemėje, mūsų širdyse. Ugnis, apie kurią kalba Kristus yra ne kas kita, kaip Šventoji Dvasia. Švenčiausioje Trejybėje, Šventoji Dvasia suvienija Tėvą ir Sūnų tobula bendryste. Šventoji Dvasia yra kartais lyginama su liepsninga ugnimi, stipriausiu nenugalimu vėju, į visus dalykus prasiskverbiančiu aliejumi. Bet iš esmės, kaip asmuo, ji amžinai išreiškia ir įspaudžia Tėvo ir Sūnaus abipusę meilę. Šventoji Dvasia taip pat skatino Dievą laisvai išeiti iš savęs ir sukurti pasaulį, kad žmonės galėtų dalyvauti dieviškosios meilės gyvenime. Kai žmonės atsisakė draugystės su Dievu, Šventoji Dvasia įkvėpė Dievui sprendimą siųsti savo Sūnų į pasaulį, kad jis mus atpirktų, apšviestų, skaistintų, keisdamas mus degančia, nesavanaudiškos meilės ugnimi. Per visą savo gyvenimą žemėje, Jėzus buvo nuolat skatinamas savo uolaus ir kartais neramaus troškimo iki galo atlikti šią misiją.

Brangūs broliai ir seserys, mes esame Kristaus atpirkti; tikėjimo bei sakramentų dėka, Šventoji Dvasia jau gyvena mumyse. Esame pašaukti saugoti ir palaikyti savo širdyse tos meilės ugnį, uoliai paklusdami Šventosios Dvasios įkvėpimams. Iš tikrųjų, jei stengiamės ištikimai tarnauti Dievui ir liudyti jo tiesą, pasaulis, mūsų draugai ir net mūsų šeimos nariai gali mums prieštarauti ir net mūsų neapkęsti. Tuomet turėsime tvirtai kovoti, bet ne su šio pasaulio ginklais, ne su pykčiu ir neapykanta. Priešingai, turime kovoti švelniais meilės ginklais, „Palaiminimų“ dvasia, norėdami laimėti sielas tų, kurie dabar mums prieštarauja. Mes trokštame, kad Kristus ir juose įžiebtų Dievo meilės ugnį. Štai kodėl šių Mišių pradžioje mes meldėmės su Bažnyčia ir visos žmonijos vardu sakydami : „Dieve…uždėk mūsų širdis savo meile, kad mylėtume tave visame kame ir labiau už visa, ir laimėtume tave pažadus, kurie pranoksta visus mūsų troškimus. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/96-20-eilinis-sekmadienis-2013-c-metai.html