Dievas pirmas išlaisvina ir suburia savo tautą. Kristus miršta už dar nusidėjėliais esančius žmones, o jo gailestingumas siunčia mokinius rūpintis apleistaisiais ir dovanai dalytis gauta dovana.
Pagrindinės skaitinių mintys
Pirmasis skaitinys · Iš 19, 2–6a
Išgelbėjimas virsta sandora ir pašaukimu
Viešpats primena, kaip išlaisvino Izraelį ir atsivedė jį pas save. Išrinkimo dovana kviečia klausyti jo balso, laikytis sandoros ir tapti kunigiška karalyste bei šventa tauta.
Atliepiamoji psalmė · Ps 99 (100), 2. 3. 5
Esame gerojo Dievo tauta ir kaimenė
Džiaugsmingas tarnavimas kyla iš pažinimo, kam priklausome: Viešpats mus sukūrė, jo meilė ir ištikimybė nesibaigia per kartas.
Antrasis skaitinys · Rom 5, 6–11
Dievo meilė pasiekia mus dar nesusitaikiusius
Kristaus mirtis už nusidėjėlius parodo Dievo meilės pirmumą. Jo Sūnaus mirtimi sutaikintiems žmonėms atsiveria dar didesnė pasitikėjimo jo gyvybe viltis.
Evangelija · Mt 9, 36 – 10, 8
Gailestingumas minioms tampa mokinių siuntimu
Jėzus mato žmones kaip avis be piemens, ragina melsti darbininkų ir pats išsiunčia Dvylika. Jų valdžia skirta skelbti Karalystę, gydyti ir dovanai dalytis tuo, ką gavo.
Medžiaga homilijai
Ryšiai su visa Biblija
Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.
Turinys: Pirmajam skaitiniui · Psalmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai
Pirmajam skaitiniui · Iš 19, 2–6a
1. 1 Pt 2, 9–10
O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kunigiškos tautos pašaukimas atskleidžiamas Kristaus bendruomenėje. Išrinkimo dovana veda į skelbimą ir gailestingumo liudijimą.
2. Įst 7, 6–9
VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinko iš visų žemės tautų tave būti jo branginama tauta.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išrinkimą pagrindžia Dievo meilė ir ištikimybė, o ne tautos gausumas ar savarankiškas pranašumas.
3. Įst 32, 9–12
Apglėbė jį, rūpinosi juo, saugojo jį kaip savo akies lėliukę.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Erelio ir nešamo jauniklio vaizdas leidžia plačiau suprasti Išėjimo skaitinyje primintą Dievo globą.
4. Iz 61, 5–6
O jūs būsite pavadinti VIEŠPATIES kunigais,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kunigų tautos vardas siejamas su atkūrimu ir tarnyste. Išrinkimas neatskiriamas nuo Dievo atnaujinamo gyvenimo.
5. Apr 1, 4–6
ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus meilė ir išlaisvinimas iš nuodėmių sukuria kunigų karaliją. Sinajaus pažadas įgyja kristologinį išsipildymą.
6. Mal 3, 16–18
Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo branginama nuosavybė nėra vien garbingas vardas: išryškėja jo bijančių ir jam tarnaujančių žmonių gyvenimas.
7. Iš 24, 3–7
Visa, ką VIEŠPATS pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Sandora įtvirtinama klausant Dievo žodžių ir į juos atsakant. Tauta pašaukta ne tik patirti išgelbėjimą, bet ir gyventi pagal išgirstą žodį.
8. Jer 31, 31–34
įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Naujosios Sandoros pažadas nukreipia į širdyje įrašytą Dievo valią ir atleidimą. Sinajaus santykis atveriamas atnaujinimo vilčiai.
Psalmei · Ps 99 (100), 2. 3. 5
1. Ps 95, 6–7
O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis sako!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kūrėjo garbinimas jungiasi su kaimenės priklausymu ganytojui. Priklausyti Viešpačiui reiškia ir klausyti jo balso.
2. Ps 23, 1–4
Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Ganytojo artumas apima ne vien ramias ganyklas, bet ir tamsų slėnį. Dievo gerumas lydinčiam žmogui suteikia drąsos.
3. Iz 40, 10–11
Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo galia pasirodo nešant mažus avinėlius ir rūpestingai vedant silpnesniuosius. Tai padeda suprasti jo kaimenės saugumą.
4. Ez 34, 11–14
Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pats Dievas ieško išblaškytų avių ir veda jas į ganyklas. Tautos priklausymas jam yra gyvos globos santykis.
5. Jn 10, 27–30
Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzaus kaimenę apibūdina klausymas, pažinimas ir sekimas. Jo pažadas leidžia Dievo gerumą išgirsti kaip gyvybę saugančią ištikimybę.
6. Žyd 13, 20–21
tepadaro jus tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytumėte jo valią;
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Prikeltas didysis avių Ganytojas ugdo bendruomenę geriems darbams. Padėka už globą tampa pasirengimu vykdyti Dievo valią.
7. Fil 4, 4–7
Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Džiaugsmą Viešpatyje lydi malda su dėkojimu ir jo dovanojama ramybė. Psalmės džiugesys gali išlikti ir rūpesčių akivaizdoje.
8. Kol 1, 12–14
O jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Padėka Tėvui kyla iš jo išlaisvinimo ir perkėlimo į mylimojo Sūnaus karalystę. Priklausymas Dievui yra išganymo dovana.
Antrajam skaitiniui · Rom 5, 6–11
1. 2 Kor 5, 18–21
O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Sutaikinimą inicijuoja Dievas ir patiki jo tarnystę žmonėms. Gauta malonė siunčia padėti ir kitiems atsiverti susitaikymui.
2. Ef 2, 4–7
jūs gi esate išgelbėti malone,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo gailestingumas pasiekia žmones dar mirusius dėl nusikaltimų. Pauliaus akcentuojamas meilės pirmumas tampa naujo gyvenimo pradžia.
3. Kol 1, 19–22
darydamas jo kryžiaus krauju taiką,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus kryžius atkuria santykį su Dievu ir kviečia gyventi atnaujintai. Sutaikinimas apima tikrą perėjimą iš svetimumo į artumą.
4. 1 Jn 4, 9–11
Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas pirmas siunčia Sūnų ir parodo meilę. Gavę šią dovaną esame kviečiami patys mylėti vieni kitus.
5. 1 Pt 2, 24–25
Jūs esate pagydyti jo žaizdomis.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus žaizdos siejamos su gydymu ir sugrįžimu pas sielų Ganytoją. Kryžiaus dovana atveria teisumo gyvenimą.
6. Žyd 9, 13–14
nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus atnaša valo sąžinę, kad žmogus galėtų tarnauti gyvajam Dievui. Išgelbėjimas neapsiriboja išorine apeiga.
7. 1 Tim 2, 3–6
kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo noras išgelbėti visus ir vienintelio Tarpininko dovana neleidžia sutaikinimo uždaryti mažos grupės privilegijoje.
8. Rom 8, 31–34
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas atiduoda Sūnų ir pats nuteisina; prisikėlęs Kristus užtaria. Šitaip Rom 5 viltis atveriama pasitikėjimui tarp išbandymų.
Evangelijai · Mt 9, 36 – 10, 8
1. Sk 27, 15–18
kad VIEŠPATIES bendrija nebūtų kaip avys be piemens
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Mozė prašo tautai vadovo, kad bendruomenė neliktų kaip avys be piemens. Jėzaus užuojauta įrašo misiją į ilgą Dievo rūpesčio istoriją.
2. Jer 3, 15–17
Ten duosiu jums ganytojų pagal savo širdį,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pažadėti ganytojai turi maitinti pažinimu ir išmintimi. Ganymas nėra vien pareigų vardas: jis skirtas bendruomenės atkūrimui.
3. Iz 52, 7–10
Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Gerosios naujienos skelbėjas praneša apie Dievo viešpatavimą ir paguodą. Apaštalų skelbiama Karalystė tęsia šio pažado kryptį.
4. Jn 4, 35–38
Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pjūties vaizdas atskleidžia skirtingų darbininkų bendrystę ir jau parengtą darbą. Mokinys įžengia į tai, ką Dievas pradėjo anksčiau.
5. Apd 13, 1–3
Paskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Maldoje bendruomenė išgirsta Dvasios siuntimą ir išleidžia Barnabą bei Saulių. Misija kyla iš Dievo kvietimo ir bendruomenės atsako.
6. 1 Kor 9, 16–18
pateikiu ją veltui ir nesinaudoju teise, kurią man duoda Evangelija.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Evangelijos skelbimas Pauliui yra patikėta tarnystė, kurioje jis atsisako savo teisių. Tai išryškina dovanai gautos dovanos logiką.
7. 2 Tim 1, 6–8
Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Gautą dovaną reikia gaivinti, remiantis galios, meilės ir savitvardos Dvasia. Pasiuntinys kviečiamas ne gėdytis, o ištverti Evangelijos tarnystėje.
8. Mt 28, 18–20
Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Prisikėlęs Jėzus išplečia mokinių siuntimą visoms tautoms. Pradinis kelias pas Izraelį atsiveria visuotinei misijai ir nuolatiniam Viešpaties artumui.
Katekizmas ir temos
Homiletikos vadovo temos padeda jungti skaitinių apmąstymą su Bažnyčios tikėjimu.
Turinys:
Bažnyčia parengta Senosios Sandoros tautos
Kunigiškoji, pranašiškoji ir karališkoji tauta
Apaštališkoji Bažnyčios misija
Bažnyčia parengta Senosios Sandoros tautos
KBK 551, 761–766: Bažnyčia parengta Senosios Sandoros tautos;
Kunigiškoji, pranašiškoji ir karališkoji tauta
KBK 783–786: Bažnyčia yra kunigiškoji, pranašiškoji ir karališkoji tauta;
Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29
Egzegetiniai komentarai
Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.
Turinys:
Iš 19, 2–4: sandora prasideda priminimu apie išgelbėjimą
Iš 19, 5–6: branginama nuosavybė turi pašaukimą tarnauti
Ps 99(100), 3: „mes jam priklausome“ yra paties teksto akcentas
Rom 5, 6–8: Dievo meilė neprašo pirmiau tapti jos vertu
Rom 5, 9–11: sutaikinimas yra dovana, gyvybė — vilties pagrindas
Mt 9, 36–38: Jėzaus užuojauta nukreipta į tikrą žmonių apleistumą
Mt 10, 1–8: Dvylika siunčiami dalytis tuo, ko patys neuždirbo
Iš 19, 2–4: sandora prasideda priminimu apie išgelbėjimą
Prieš reikalaudamas paklusnumo Dievas primena, ką jau padarė: išvedė iš Egipto, nešė tautą ir atsivedė ją pas save. Ši sakinių tvarka svarbi. Izraelis negauna išlaisvinimo kaip atlygio už iš anksto įvykdytas Sinajaus sąlygas; jis kviečiamas atsakyti tam, kuris jau pirmas priartėjo.
Erelio sparnai kalba apie patikimą globą ir pernešimą per pavojų. Posakis „pas save“ parodo kelionės tikslą: ne vien pakeisti gyvenamąją vietą, bet įžengti į santykį su Viešpačiu. Todėl 5 eilutės „jei“ negalima atplėšti nuo prieš tai papasakotos dovanos: išgelbėtos tautos laisvė dabar turi įgyti ištikimo gyvenimo kryptį.
Iš 19, 5–6: branginama nuosavybė turi pašaukimą tarnauti
Hebrajiškas səḡullāh kitose Senojo Testamento vietose nusako ypatingą asmeninį turtą, taip pat karaliaus lobį. Čia juo pavadinama tauta. Tačiau sakinys iškart primena: Dievui priklauso visa žemė. Ypatingas santykis nėra teiginys, kad kitos tautos liko už jo valdžios ar rūpesčio ribų.
Junginys mamleḵeṯ kōhănîm, „kunigų karalystė“, nusako visos tautos tapatybę Dievo akivaizdoje. Šventumas apima ir dovaną, ir užduotį gyventi pagal sandorą. Scottas Hahnas šį pažadą krikščioniškai sieja su Kristaus suburta bendruomene; tiesioginėje Išėjimo ištraukos plotmėje pirmiausia kalbama į Sinajaus papėdėje stovintį Izraelį.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, Iš 19; Iš 19 hebrajiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Scott Hahn, Kingdom of Priests, XI eilinis sekmadienis A, St. Paul Center.
Ps 99(100), 3: „mes jam priklausome“ yra paties teksto akcentas
Šioje eilutėje išliko du senieji hebrajiško teksto skaitymai: „jis mus padarė, o ne mes patys“ ir „jis mus padarė, mes jam priklausome“. Skirtumą lemia vienodai tariami, bet skirtingai rašomi lōʾ, „ne“, ir lô, „jam“. Lietuviškas liturginis tekstas seka antrąja kryptimi, kurią sustiprina tolesnis tautos ir kaimenės vaizdas.
Dievas pristatomas ne kaip tolimas meistras, po sukūrimo palikęs savo darbą. Tauta gali jį pažinti kaip savo Ganytoją. Todėl kvietimas džiaugsmingai tarnauti yra atsakas į priklausymą gerajam Viešpačiui. Psalmės pabaigos meilė ir ištikimybė apibūdina santykio patikimumą per kartas, ne vien vienos šventės nuotaiką.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, Ps 100; Ps 100 hebrajiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Rom 5, 6–8: Dievo meilė neprašo pirmiau tapti jos vertu
Paulius žmonių būklę įvardija keliais žodžiais: ἀσθενῶν — silpnų, ἀσεβῶν — bedievių, ἁμαρτωλῶν — nusidėjėlių. Jie parodo pagalbos reikalingumą ir suirusį santykį su Dievu. Fizinio ligotumo ar socialinio silpnumo nereikia tiesiog sutapatinti su žmogaus moraline kalte: argumentas apie visiems reikalingą išganymą.
7 eilutės palyginimas su mirtimi už teisųjį ar geradarį pabrėžia Kristaus dovanos neįprastumą. Žmogiško pasiaukojimo kartais būna, bet Kristus atiduoda gyvybę už dar nusidėjėliais esančius. 2026 m. komentare išryškinama būtent ši Dievo iniciatyva. Paulius čia neieško žmonėse paslėpto privalumo, kuris būtų privertęs Dievą juos mylėti.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, Rom 5; Rom 5 graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Doug Bratt, Romans 5:1–8 Commentary, 2026-06-08, Calvin Theological Seminary.
Rom 5, 9–11: sutaikinimas yra dovana, gyvybė — vilties pagrindas
Veiksmažodis κατηλλάγημεν, „buvome sutaikinti“, pavartotas neveikiamąja forma. Pasikeitimo pradžia čia nepriskiriama vien žmogaus savitaigai ar pastangai numaldyti nenorintį Dievą. 11 eilutėje sutaikinimas tiesiai vadinamas tuo, ką gavome per Jėzų Kristų.
Argumentas „juo labiau“ veda nuo jau įvykusios dovanos į ateitį: jei Sūnaus mirtis mus sutaikino dar esant priešais, jo gyvybė suteikia pagrindą laukti išganymo. „Jo gyvybe“ šiame kontekste nurodo į gyvą prisikėlusį Kristų. Kryžius ir prisikėlimas nėra du nesusiję etapai: miręs už mus Viešpats tebėra tas, kuriuo remiasi mūsų viltis.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, Rom 5; Rom 5 graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub.
Mt 9, 36–38: Jėzaus užuojauta nukreipta į tikrą žmonių apleistumą
Veiksmažodis ἐσπλαγχνίσθη nusako gilią užuojautą. Ją sukelia ne nepakankamas minios įspūdingumas, o jos būklė. Dalyviai ἐσκυλμένοι ir ἐρριμμένοι yra perfekto neveikiamosios formos: žmonės apibūdinami kaip nuvarginti, prislėgti ir palikti, o patirta žala tebejaučiama.
Avių be piemens vaizdas primena Mozės prašymą dėl įpėdinio ir Ezechielio ganytojų kritiką. Tačiau matyti vargą dar nepakanka: Jėzus ragina melsti darbininkų. 2026 m. teksto aiškinime pabrėžiama, kad maldos klausytojai netrukus patys bus pasiųsti. Užuojauta taip tampa atsakomybe, o žmonės nėra kaltinami vien už tai, kad jiems reikia pagalbos.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, Mt 9; Mt 9 graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Chelsey Harmon, Matthew 9:35–10:8, Commentary, 2026-06-08, Calvin Theological Seminary.
Mt 10, 1–8: Dvylika siunčiami dalytis tuo, ko patys neuždirbo
Dvylikos skaičius primena Izraelio gimines: Jėzus telkia tautą, o ne steigia atsitiktinį pagalbininkų būrį. 2 eilutės ἀποστόλων, „apaštalų“, įvardijimas paryškina pasiuntinybę; vardų sąrašas išlaiko ir konkrečius žmones, ir bendrą jiems patikėtą užduotį. Pirmasis kelias pas Izraelį yra šio pasakojimo tarpsnis; Evangelijos pabaigoje siuntimas apims visas tautas.
Du kartus pakartotas δωρεὰν, „dovanai“, susieja gavimą ir davimą. Gydyti leidžianti valdžia nėra savarankiškai įsigyta nuosavybė, kuria būtų galima didžiuotis ar prekiauti. Todėl Karalystės skelbimas ir pagalbos darbai turi rodyti Davėjo dosnumą. Šitaip skaitinio pabaiga paaiškina pradžią: mokinius siunčia gailestingasis Jėzus ir įgalina jo suteikta dovana.
Šaltinis: Cambridge Bible for Schools and Colleges, Mt 10; Mt 10 graikiškas tekstas ir morfologija, Bible Hub; Scott Hahn, Kingdom of Priests, XI eilinis sekmadienis A, St. Paul Center.
Bažnyčios tėvų komentarai
Turinys:
Šv. Jonas Auksaburnis: pjovėjai ateina į anksčiau parengtą lauką
Šv. Justinas: vieno Kunigo drabužis ir daugelio pasiuntinių balsas
Tertulijonas: dvylika šaltinių ir naujojo kelio liudytojai
Šv. Kirilas Jeruzalietis: Jozuės ir Aarono tarnystės susitinka Kristuje
Šv. Augustinas: džiugi tarnystė kyla iš išlaisvinimo
Šv. Jonas Auksaburnis: buvę priešai gali pasitikėti draugystės pradžia
Šv. Grigalius Nazianzietis: kryžiuje išaukštinama gelbstinti meilė
Šv. Jonas Auksaburnis: pjovėjai ateina į anksčiau parengtą lauką
Jis išsiunčia savo mokinius.
Homilija apie Matą 32, 3–4 · vertimas į lietuvių kalbą
Ką jis pats buvo pasėjęs per pranašus.
Homilija apie Matą 32, 3–4 · vertimas į lietuvių kalbą
Auksaburnis pabrėžia, kad Jėzus nelaukia, kol ligoniai patys jį suras: jis lanko miestus ir kaimus. Užjausdamas minias išsiunčia mokinius. Misija nėra būdas visus pririšti prie vieno žmogaus; Viešpats dalijasi tarnyste ir suteikia jai reikalingą galią.
Pjūties vaizdą jis susieja su pranašų darbu. Mokiniai nesiunčiami į tuštumą: Dievas jau ruošė savo tautą, o dabar jie įžengia į ankstesnį darbą. Šis ryšys ir drąsina, ir saugo nuo puikybės. Pasiuntinys nėra pirmasis istorijos veikėjas ir nėra lauko savininkas; jo darbas prasideda iš Viešpaties gailestingumo.
ST → NT. Tėvo ST–NT sąsaja: Dievo sėja per pranašus → Kristaus pjūtis → apaštalų pasiuntimas. Pats Auksaburnis taip paaiškina pjūties vaizdą.
Šv. Justinas: vieno Kunigo drabužis ir daugelio pasiuntinių balsas
Priklauso nuo Kristaus, amžinojo Kunigo, galios.
Dialogas su Trifonu, 42 · vertimas į lietuvių kalbą
Visi vadinami vienu ir yra vienas kūnas.
Dialogas su Trifonu, 42 · vertimas į lietuvių kalbą
Justinas vyriausiojo kunigo drabužio skambučius simboliškai susieja su Dvylika. Jų balsas turi pasklisti po pasaulį, tačiau jie laikosi Kristaus, amžinojo Kunigo, galia. Tai alegorinis autoriaus skaitymas; Išėjimo knygoje konkretus skambučių skaičius nepateikiamas.
Toliau Justinas aiškina, kaip daugelis gali būti viena: kūno nariai skirtingi, o kūnas vienas; bendruomenę sudaro daug žmonių, bet ji turi bendrą vardą. Apaštalų sąrašas todėl nėra tarpusavyje konkuruojančių įžymybių rinkinys. Skirtingus pasiuntinius jungia tas, kuris juos pašaukė ir kurio gerąją naujieną jie perduoda.
ST → NT. Tėvo tipologija: kunigo drabužio skambesys → Kristaus laikomi apaštalai → po pasaulį sklindanti Evangelija. Skaičiaus simboliką skiriame nuo tiesioginės Išėjimo teksto prasmės.
Šaltinis: Justinas, Dialogas su Trifonu 42, kunigo drabužio skambučiai ir apaštalai.
Tertulijonas: dvylika šaltinių ir naujojo kelio liudytojai
Šaltiniai ir upės, kurios turėtų pagirdyti pagonių pasaulį.
Prieš Markijoną IV, 13 · vertimas į lietuvių kalbą
Savo tikėjimu tvirti akmenys.
Prieš Markijoną IV, 13 · vertimas į lietuvių kalbą
Aiškindamas Dvylikos pasirinkimą, Tertulijonas sujungia dykumos kelio ir perėjimo per Jordaną vaizdus. Elimo šaltiniai jam primena apaštalus, kurie Dievo pažinimo stokojančiam pasauliui neša gyvybę. Jozuės iš Jordano iškelti akmenys tampa tvirto tikėjimo ir Dievo sandoros atminimo ženklu.
Jo argumentas nukreiptas prieš Markijono mėginimą atskirti Kristų nuo Senojo Testamento Dievo. Pasak Tertulijono, apaštalų misija priklauso tam pačiam išganymo keliui, kuriam Dievas ruošė tautą. Šaltinių vaizdas ypač gražiai papildo dovanai dalijamą malonę: pasiuntiniai perduoda gyvybę, kurios patys nesukūrė.
ST → NT. Tėvo tipologija: dvylika Elimo šaltinių ir Jordano akmenų → Dvylika → į tautas nešamas Dievo pažinimas. Tai paties Tertulijono pateikti pirmavaizdžiai.
Šaltinis: Tertulijonas, Prieš Markijoną IV, 13, Dvylikos pirmavaizdžiai.
Šv. Kirilas Jeruzalietis: Jozuės ir Aarono tarnystės susitinka Kristuje
Vienu metu parodytų ir Vyriausiojo Kunigo tarnystę, ir karališkumą.
Katechezė 10, 11 · vertimas į lietuvių kalbą
Jėzus išsiunčia dvylika apaštalų.
Katechezė 10, 11 · vertimas į lietuvių kalbą
Kirilas sugretina Mozės įpėdinį Jozuę ir jo brolį Aaroną. Vienas vadovauja tautai, kitas atlieka kunigo tarnystę; drauge jie jam nurodo į vieną ateisiantį Jėzų Kristų. Graikiškai Jozuės ir Jėzaus vardas tas pats, todėl šis vardų ryšys tampa aiškia katechezės atrama.
Jozuė prie Jordano pasirenka dvylika vyrų, o Jėzus siunčia dvylika apaštalų. Kirilas šiame gretinime mato išplėstą Dievo dovanos perdavimą: žemiškojo paveldo paskirstymas atveria vaizdą visam pasauliui skelbiamai tiesai. Kunigiškos tautos pašaukimas ir apaštalų misija taip susitelkia į Kristų, kuris pats veda ir sutaikina.
ST → NT. Tėvo tipologija: Mozės įpėdinis Jozuė ir kunigas Aaronas → vienas Jėzus Kristus → dvylika jo siunčiamų tiesos skelbėjų.
Šaltinis: Kirilas Jeruzalietis, Katechezė 10, 11, Jozuė ir Jėzus.
Šv. Augustinas: džiugi tarnystė kyla iš išlaisvinimo
Maloni tarnystė, nes visi esame atpirkti.
Psalmės 99(100) aiškinimas, 7 · vertimas į lietuvių kalbą
Iš tiesų laisvas, nes myli tą, kuris tave sukūrė.
Psalmės 99(100) aiškinimas, 7 · vertimas į lietuvių kalbą
Psalmės kvietimą tarnauti su džiaugsmu Augustinas aiškina per meilę, kuri keičia tarnystės patirtį. Vien prievarta žmogų padaro nepatenkintą, o Dievo dovana leidžia prie jo pasilikti laisvai. Sukurtas žmogus tampa ir mylinčiu atsakytoju: jis pažįsta tą, iš kurio gavo gyvenimą.
Komentare išryškinamas atpirkimas — bendruomenė jau patyrė išlaisvinančią Dievo meilę. Todėl tarnavimas nėra mokestis, kuriuo pirmiausia reikia nusipirkti vietą Dievo namuose. Šalia Pauliaus žodžių ši mintis skamba ypač aiškiai: Kristus mus sutaikina pirmas, o mūsų džiaugsminga tarnystė atsako į jo suteiktą gyvenimą.
ST → NT. Tėvo dvasinis ST–NT skaitymas: psalmės džiugus tarnavimas → atpirktos bendruomenės laisvė mylėti. Rengėjas šį aiškinimą susieja su Rom 5 sutaikinimo dovana.
Šaltinis: Augustinas, Psalmės 99(100) aiškinimas, 7; Jubilate Deo omnis terra.
Šv. Jonas Auksaburnis: buvę priešai gali pasitikėti draugystės pradžia
Ar matai, kokį pagrindą vilčiai tai suteikia?
Homilija apie Laišką romiečiams 9, Rom 5, 6–10 aiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą
Juk tapome draugais.
Homilija apie Laišką romiečiams 9, Rom 5, 6–10 aiškinimas · vertimas į lietuvių kalbą
Paulius lygina retą žmogaus pasiaukojimą už geradarį su Kristaus mirtimi už nusidėjėlius. Auksaburnis ragina būtent čia ieškoti ateities vilties pagrindo. Meilė nebuvo pažadėta vien tol, kol pasitaisysime: ji jau pasirodė tada, kai buvome silpni ir svetimi Dievo keliui.
Jo klausimas klausytojui paprastas: jei Dievas taip elgėsi su priešais, kodėl sutaikinti žmonės turėtų manyti, kad jis nenorės jais rūpintis? Ši mintis stiprina pasitikėjimą gyvuoju Kristumi. Ji kviečia remtis jo ištikimybe ir sykiu gyventi pagal gautą santykį, užuot baimėje viską pradėjus nuo tariamai abejingo Dievo įtikinėjimo.
ST → NT. Rengėjo liturginė sąsaja: Dievas pirmas išlaisvina Izraelį → Kristus pirmas sutaikina nusidėjėlius. Auksaburnio fragmentas tiesiogiai plėtoja Rom 5 argumentą, o ne atskirą Išėjimo įvykio tipologiją.
Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Homilija apie Romiečiams 9, Rom 5, 6–10 aiškinimas.
Šv. Grigalius Nazianzietis: kryžiuje išaukštinama gelbstinti meilė
Žmonija turi būti pašventinta Dievo žmogiškumu.
Kalba 45 apie Velykas, 22 · vertimas į lietuvių kalbą
Patrauktų mus prie savęs savo Sūnaus tarpininkavimu.
Kalba 45 apie Velykas, 22 · vertimas į lietuvių kalbą
Velykų kalboje Grigalius klausia, kam ir kodėl pralietas Kristaus kraujas. Jis atmeta mintį, kad velniui būtų priklausęs Dievo Sūnus kaip teisėtas užmokestis. Prisimena ir Abraomą su Izaoku: Dievas ten nepriėmė žmogaus aukos, bet davė aviną. Todėl Kristaus kryžiaus neleidžia aiškinti kaip Tėvo mėgavimosi krauju.
Jo atsakymo centre — Įsikūnijimas, žmonijos pašventinimas ir Sūnaus tarpininkavimas, kuriuo Dievas mus patraukia prie savęs. Tėvas priima Sūnaus atsidavimą, o Sūnus veikia Tėvo garbei; jų gelbstintis veikimas neišskiriamas. Rom 5 skaitome būtent šią meilę priešams: kryžius atkuria bendrystę ir atveria gyvenimą su Dievu.
ST → NT. Tėvo ST–NT gretinimas: Izaoko vietoje duotas avinas → klausimas apie tikrąją Kristaus aukos prasmę → Sūnaus tarpininkavimu išgelbėjama žmonija.
Šaltinis: Grigalius Nazianzietis, Kalba 45, 22, kraujo atnaša ir Izaokas.
Šventieji: žodis tampa gyvenimu
Turinys:
Šv. Danielis Comboni: pašaukti ir tuos, dėl kurių dirbama
Šv. Arnoldas Janssenas: pirmasis kandidatas pradėjo nuo namo remonto
Šv. Jeanne-Antide Thouret: mokykla ir sriubos puodas
Šv. Juozapas Vazas: per epidemiją pagalba nepriklausė nuo tikėjimo
Šv. Rožė Filipina Duchesne: misijos dalis buvo ir jos malda
Šv. Jonas Eudes: pjūčiai reikia parengtų ganytojų
Pal. Antoine Chevrier: šokių salėje atsirado koplyčia ir vaikų namai
Šv. Danielis Comboni: pašaukti ir tuos, dėl kurių dirbama
Išgelbėti Afriką per Afriką.
Comboni 1864 m. plano šūkis oficialioje kanonizacijos biografijoje · vertimas į lietuvių kalbą
1857 m. Comboni iškeliavo į Centrinę Afriką. Ilgos kelionės, ligos ir bendradarbių mirtys parodė, kad vien iš Europos atvykstančių misionierių pastangomis tvarios bendruomenės nesukurs. Grįžęs į Italiją jis ieškojo naujo kelio. 1864 m., melsdamasis Romoje prie šv. Petro kapo, subrandino Afrikos atgimimo planą.
Plano esmę nusakė glausta mintis apie pačių afrikiečių dalyvavimą savo krašto evangelizacijoje. Vietos žmonės turėjo tapti veikėjais, o ne nuolatiniais svetimos pagalbos gavėjais. Tai padeda skaityti Jėzaus veiksmą: jis ne tik pats mato minios vargą, bet ir pašaukia naujus pasiuntinius. Gailestingumas augina kitų gebėjimą tarnauti.
Šaltinis: Daniel Comboni, oficialus kanonizacijos gyvenimo aprašymas, 2003.
Šv. Arnoldas Janssenas: pirmasis kandidatas pradėjo nuo namo remonto
Manau, negalėsime apsieiti be vienuolinės kongregacijos įkūrimo.
Jansseno laiškas Tikėjimo skleidimo kongregacijai, 1875 m. vasaris · vertimas į lietuvių kalbą
1875 m. birželio 16 d. Janssenas įsigijo apgriuvusią užeigą Steile, Nyderlanduose. Vokietijoje Kulturkampfas tokiai pradžiai trukdė. Liepą įsikūręs pirmasis misijų kandidatas Heinrichas Erlemannas buvo dailidė: pirmąsias savaites jis remontavo ir įrenginėjo namą. Rugsėjo 8 d. kukliai atidaryti Šv. Mykolo misijų namai.
Dar prieš šią pradžią Janssenas Romai rašė apie vienuolinės bendruomenės būtinybę. Jo sumanymas peržengė vienos tautos misijų namų ribas. Evangelijos pjūčiai reikėjo ir maldos, ir organizavimo, ir dailidės rankų. Pašaukimas bendradarbiauti su Dievu nebūtinai prasideda dideliu pamokslu: kartais pirmiausia reikia paruošti vietą kitiems pasiuntiniams.
Šaltinis: Stefan Ueblackner SVD (sud.), Arnold Janssen: biografija ir dokumentai, SVD kurija.
Šv. Jeanne-Antide Thouret: mokykla ir sriubos puodas
Kai Dievas pašaukia ir jo išgirstama, jis duoda visa, ko reikia.
Jeanne-Antide laiškas, 1813-02-23 · vertimas į lietuvių kalbą
Prancūzijos revoliucija išblaškė Jeanne-Antide bendruomenę. Ji patyrė tremties ir klajonių metus, kol Šveicarijoje išgirdo prašymą grįžti rūpintis nesimokančiais vaikais ir ligoniais. 1799 m. balandžio 11 d. Bezansone kartu su jaunomis moterimis atidarė nemokamą mergaičių mokyklą ir pradėjo dalyti sriubą vargšams.
Gyventojai jas praminė sriubos ir mažųjų mokyklų seserimis. Šis vardas tiksliai rodė, kur krypsta jų diena: į žmogaus alkį, nežinojimą ir ligą. Jėzaus užuojauta apleistai miniai čia įgyja du paprastus pavidalus — vietą mokytis ir šiltą valgį. Tarnystę palaikė pasitikėjimas kviečiančiu Dievu, išsakytas ir pačios steigėjos laiške.
Šaltinis: Gailestingumo dukterys, Jeanne-Antide Thouret gyvenimas; Jeanne-Antide Thouret, dvasinis profilis; laiškas 1813-02-23.
Šv. Juozapas Vazas: per epidemiją pagalba nepriklausė nuo tikėjimo
Parodė, kaip svarbu peržengti religines perskyras tarnaujant taikai.
Pranciškus apie Juozapą Vazą, kanonizacijos homilija, 2015-01-14 · vertimas į lietuvių kalbą
1697 m. Kandį, dabartinėje Šri Lankoje, ištiko raupų epidemija. Galintys išvykti traukėsi iš miesto; išvyko ir karalius su dvaru. Vazas liko rūpintis sergančiais ir mirštančiais. Jis telkė katalikus slaugai, ieškojo maisto ligoniams ir laidojo mirusiuosius. Pagalbą teikė visų religijų ir kastų žmonėms.
Dikasterijos biografija nurodo, kad epidemija aprimo po dvylikos mėnesių. Vazo ir jo bendradarbių tarnystė sukėlė didelę miestiečių pagarbą. Pranciškus kanonizacijos homilijoje pabrėžė religinių perskyrų peržengimą tarnaujant taikai. Kristaus užuojauta negali tapti atlygiu tik saviesiems: gydyti siunčiamas mokinys pirmiausia mato pagalbos reikalingą žmogų.
Šaltinis: Šventųjų skelbimo dikasterija, Giuseppe Vaz; gyvenimas ir Pranciškaus homilija 2015-01-14.
Šv. Rožė Filipina Duchesne: misijos dalis buvo ir jos malda
Mano brangioji Motina, pagaliau pasiekėme savo troškimų kraštą.
Duchesne laiškas Madeleine Sophie Barat, atvykus į Sugar Creek; arkivyskupijos archyvaro pateikta citata · vertimas į lietuvių kalbą
1841 m. Duchesne pagaliau pasiekė Sugar Creek misiją pas potavatomius. Šie žmonės į tą kraštą buvo priverstinai perkelti iš Didžiųjų Ežerų regiono. Senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos sesuo negalėjo imtis ankstesnio sunkaus darbo, sunkiai mokėsi vietos kalbos. Vis dėlto laiške savo vyresniajai džiaugėsi pasiekusi ilgai trokštą vietą.
Ji daug meldėsi; potavatomiai ją praminė visada besimeldžiančia moterimi. Po metų dėl sveikatos teko grįžti į Sent Čarlzą. Šis epizodas parodo ir misijos ribas: svetimų žmonių gyvenimo neįmanoma pakeisti vien savo pastangomis. Evangelijoje pati pjūties pradžia yra malda. Silpnas žmogus bendruomenėje gali dalyvauti tikra, nors mažai matoma tarnyste.
Šaltinis: Joseph Fair, Sent Luiso arkivyskupijos archyvaras, A long history of missionary work; Notre Dame Cushwa Center, Philippine Duchesne raštų istorinis aptarimas.
Šv. Jonas Eudes: pjūčiai reikia parengtų ganytojų
Atsiduokite Jėzui, kad įžengtumėte į jo didžiosios Širdies begalybę.
Eudes, Coeur admirable III, 2; Benedikto XVI cituojama ištrauka, 2009-08-19 · vertimas į lietuvių kalbą
XVII a. Prancūzijoje Eudes matė, ką žmonėms reiškia menkas kunigų pasirengimas. Tridento Susirinkimo nurodymai steigti seminarijas buvo įgyvendinami lėtai. Jis subūrė kunigų ugdymui skirtą kongregaciją ir Kane įkūrė pirmąją savo seminariją; šį darbą vėliau išplėtė į kitas vyskupijas.
Ugdymo centre turėjo būti pasitikėjimas Dievo meile, apreikšta Kristaus Širdyje. Benediktas XVI tai susiejo su mokinių buvimu pas Jėzų prieš išsiuntimą. Meldžiantis pjūties darbininkų reikia melsti ir jų brandos: kad pasiuntiniai mokėtų išklausyti, gailėtis, kantriai lydėti. Eudes ragino pirmiausia pačius kunigus atsiduoti Jėzaus meilei.
Šaltinis: Benediktas XVI, Jonas Eudes ir kunigų ugdymas, 2009-08-19.
Pal. Antoine Chevrier: šokių salėje atsirado koplyčia ir vaikų namai
Būti su vargšais, gyventi su jais, mirti su jais.
Chevrier programa po 1856 m. Kalėdų; Kunigų kongregacijos biografija · vertimas į lietuvių kalbą
1856 m. Kalėdų naktį Lione Chevrier apmąstė Dievo Sūnaus nusižeminimą. Šią patirtį jis vadino savo atsivertimu ir ryžosi sekti Jėzų artimiau. 1860 m. gavęs galimybę išsinuomoti buvusią „Prado“ šokių salę, joje pradėjo įrengti koplyčią bei gyvenamąsias vietas vargingiems paaugliams. Įsikūrė gruodžio 10 d.
1861 m. apie Velykas ten gyveno dešimt mergaičių ir penkiolika berniukų. Vaikams reikėjo ne tik pastogės, bet ir tikėjimo bei mokymosi laiko; Chevrier nenorėjo jo pakeisti apmokamu darbu įstaigai. Jo pasirinkimas būti su vargšais leidžia suprasti Jėzaus užuojautą: ji suartina gyvenimus ir priverčia savo laiką, patalpas bei jėgas skirti kitų augimui.
Šaltinis: Kunigų kongregacija, Palaimintasis Antoine Chevrier: kunigas pagal Evangeliją.
Palyginimai
Turinys:
Sėjėjas dirba tikrai, bet nesukuria sėklos gyvybės
Dievo žodis kaip raugas turi persmelkti visą tešlą
Tvirtovės gynėjams reikia ir maldos už jų ištvermę
Meilė kaip bičių motinėlė telkia daugelį dorybių
Žvalgas siunčiamas parnešti teisingos žinios
Išėjusi Bažnyčia gali susižeisti, užsidariusi — susirgti
Rami jūra dar neparodo vairininko meistriškumo
Sėjėjas dirba tikrai, bet nesukuria sėklos gyvybės
Spurgeonas atskiria žemdirbio darbą nuo to, ko jo rankos padaryti negali. Galima pasėti, prižiūrėti ir laiku pjauti; negalima pačiam pagaminti sėklos gyvybės. Todėl pastangos nepraranda vertės, nors augimas nėra jų nuosavybė.
Ši analogija papildo paliepimą melsti pjūties darbininkų. Mokinys turi darbą, tačiau kito žmogaus tikėjimo nevaldo kaip savo gaminio. Dovanai gautą galią perduoda rūpestingai, vaisių patikėdamas Dievui.
Šaltinis: C. H. Spurgeon, What the Farm Laborers Can Do and What They Cannot Do, 1881-06-12.
Dievo žodis kaip raugas turi persmelkti visą tešlą
Benedikto reguloje abato mokymas lyginamas su Dievo teisingumo raugu: jis turi persmelkti mokinių mintis. Tai nėra ant paviršiaus užbertas pagardas. Raugas veikia tai, į ką įmaišomas, ir palaipsniui keičia visumą.
Siunčiamo mokinio kalba ir elgesys turi kilti iš priimto Evangelijos gyvenimo. Šalia Išėjimo pažado ši mintis padeda klausti, ar priklausymas Dievui jau keičia bendruomenės santykius, ar tebėra tik garbingas pavadinimas.
Tvirtovės gynėjams reikia ir maldos už jų ištvermę
Teresė Avilietė savo vienuolyną vaizduoja kaip mažą įtvirtintą miestą, o pamokslininkus ir teologus — kaip didelę atsakomybę nešančius vadus. Seserų malda padeda jiems išlikti ištikimiems ir gerai pasirengti tarnystei. Palyginimas kyla iš XVI a. religinių konfliktų aplinkos.
Homilijai svarbi bendradarbiavimo mintis: besimeldžiantis žmogus nėra pašalinis misijos stebėtojas. Jėzaus prašymas melsti pjūties darbininkų kviečia palaikyti tuos, kurie eina pas žmones. Šiandien kovos įvaizdis nukreipiamas į ištikimybę gėriui, o ne prieš kitų pažiūrų žmones.
Šaltinis: Teresė Avilietė, Tobulumo kelias, 3 skyrius.
Meilė kaip bičių motinėlė telkia daugelį dorybių
Pranciškus Salezas meilę palygina su bičių motinėle, kuri pasirodo drauge su savo palyda. Taip ir meilė į širdį ateina su kitomis dorybėmis. Tačiau ji ne visas vienodai panaudoja kiekvieną akimirką: skirtingiems poreikiams reikia skirtingo atsako.
Jėzaus užuojauta virsta mokymu, gydymu ir pasiuntimu. Tikra meilė nesusiveda į vieną mėgstamą veiklos būdą. Ji padeda suprasti, kada žmogui pirmiausia reikia paaiškinimo, kada maisto, kada ramaus išklausymo, o kada drąsos imtis savo tarnystės.
Šaltinis: Pranciškus Salezas, Pamaldžiojo gyvenimo įvadas III, 1.
Žvalgas siunčiamas parnešti teisingos žinios
Epiktetas tikrą filosofą kiniką palygina su siunčiamu žvalgu. Jis turi atidžiai ištirti, kas žmonėms iš tiesų gera ir bloga, ir grįžęs pranešti tiesą. Išgąstis neturi priversti tariamą pavojų paskelbti priešu.
Tai stoiko, o ne krikščioniško mokymo tekstas. Vis dėlto pasiuntinio įvaizdis padeda apmąstyti Evangeliją: mokinys perduoda jam patikėtą žinią ir negali jos pakeisti savo baimėmis. Jėzus siunčia skelbti artėjančią Karalystę, o užuojauta saugo, kad žmones pirmiausia matytume kaip gydytinus ir mylėtinus.
Šaltinis: Epiktetas, Pokalbiai III, 22, filosofo kaip žvalgo įvaizdis; George Long vertimas.
Išėjusi Bažnyčia gali susižeisti, užsidariusi — susirgti
Pranciškus sugretina du kūno vaizdus: į gatves išėjusios Bažnyčios žaizdas ir dėl užsidarymo kylančią ligą. Išėjimas pas kitą reiškia tikrą pažeidžiamumą. Tačiau tariamai saugios sienos pačios savaime dar nesaugo gyvybės.
Mato Evangelijoje Jėzus pamato žmones ir siunčia mokinius į jų gyvenimą. Ši analogija ragina tikrinti bendruomenės saugumo sampratą. Ar tvarkomės taip, kad galėtume pasiekti pavargusius, ar visus pajėgumus skiriame apsisaugoti nuo susitikimo?
Šaltinis: Pranciškus, Evangelii gaudium 49, 2013-11-24.
Rami jūra dar neparodo vairininko meistriškumo
Grigalius Didysis primena, kad ramioje jūroje laivą tiesiai nuveda ir mažiau patyręs žmogus. Kai kyla audra, sutrinka net įgudęs jūrininkas. Taip jis perspėja nepainioti ramaus privataus gyvenimo su pasirengimu nešti atsakomybę už kitus.
Meldžiant pjūties darbininkų svarbu melsti ir jų pasirengimo. Gailestingas troškimas turi augti į ištvermę, mokėjimą tartis ir atpažinti savo ribas. Jėzus pats pašaukia mokinius ir suteikia jiems galią; jo pasiuntimas kviečia ugdytis, o ne tiesiog pasikliauti savo pasitikėjimu savimi.
Šaltinis: Grigalius Didysis, Ganytojo taisyklė I, 9; ramios jūros vairininkas.
Pasakojimai
Turinys:
Tolstojus: mokytojas pats randa, ko pasimokyti
Wilde’as: Virginija išgirsta pavargusį vaiduoklį
Andersenas: sudužęs arbatinukas išaugina žiedą
Grimmai: nereikalingais laikyti gyvūnai susiburia
O. Henry: miestas, kurio širdį atveria nelaimė
Kiplingas: atsiskyrėlis vėl prabyla, kad pažadintų kaimą
Ezopas: erelis atitraukia žmogų nuo griūvančios sienos
Tolstojus: mokytojas pats randa, ko pasimokyti
Vyskupas laivu keliauja pro salą, kurioje gyvena trys atsiskyrėliai. Išgirdęs apie juos, pasiprašo išlaipinamas. Seneliai moka tik trumpą maldą: trys jie prašo Trijų gailestingumo. Vyskupas ryžtasi išmokyti juos „Tėve mūsų“. Visą dieną kantriai kartoja žodžius, kol visi trys maldą jau pasako.
Naktį nuo laivo pamato artėjant šviesą: atsiskyrėliai, susikibę rankomis, vejasi jį vandeniu. Jie pamiršo išmoktus žodžius ir prašo pamokyti dar kartą. Vyskupas nusilenkia: jų malda pasieks Viešpatį; dabar jau pats prašo, kad jie melstųsi už nusidėjėlius. Seneliai grįžta į salą, o šviesa dar ilgai matyti virš jūros.
Ryšys su skaitiniais. Literatūrinė legenda kviečia pasiuntinį mokyti nuolankiai ir atpažinti Dievo darbą kitame. Ji nėra raginimas atsisakyti Jėzaus išmokytos maldos.
Šaltinis: Levas Tolstojus, Trys atsiskyrėliai, 1886; L. ir A. Maude vertimas.
Wilde’as: Virginija išgirsta pavargusį vaiduoklį
Kantervilio pilyje gyvenanti amerikiečių šeima nesiduoda išgąsdinama. Grandinių žvangėjimą siūloma nutildyti tepalu, seną dėmę — valikliu, o vaikai patį vaiduoklį nuolat apgauna. Ilgus amžius kitus gąsdinęs seras Simonas dabar pats jaučiasi pažemintas. Tik Virginija vieną dieną pamato, kad jo bravūra slepia nuovargį ir kaltę.
Jis pasako negalįs užmigti ir prašo mergaitės kartu melstis bei verkti dėl jo nuodėmių. Virginija sutinka eiti su juo, nors pakeliui girdi bauginančius perspėjimus. Vėliau ji sugrįžta pas šeimą ir parodo slaptoje vietoje likusius sero Simono kaulus. Jis palaidojamas; komiškas gąsdintojas pagaliau randa ramybę.
Ryšys su skaitiniais. Šios literatūrinės vaiduoklių istorijos ašis — už pajuokos taikinio pamatyta kančia ir pagalba atsiverti susitaikymui; jos vaizdai nėra mokymas apie pomirtinį gyvenimą.
Andersenas: sudužęs arbatinukas išaugina žiedą
Porcelianinis arbatinukas didžiuojasi savo snapeliu ir rankena, o įskilusį dangtelį mieliau nutyli. Kartą nevikri ranka jį numeta. Snapelis ir rankena nulūžta; arbatinukas atiduodamas maisto prašančiai moteriai. Atrodo, jo dienos baigtos: viduje tik žemė, o senojo puošnumo nelikę.
Tačiau žemėje pasodinamas gėlės svogūnėlis. Jis leidžia šaknis, auga, pražysta; arbatinukas jaučiasi gavęs gyvą širdį ir džiaugiasi svetimu grožiu. Galiausiai gėlei prireikia geresnio vazono. Arbatinukas perskeliamas ir išmetamas į kiemą. Vis dėlto iš jo neatimama atmintis apie džiaugsmą, patirtą, kai jis pamiršo save dėl kito augimo.
Ryšys su skaitiniais. Dovanai tarnauti — leisti kitam augti ir tuomet, kai jo dėkingumas ar sėkmė negrįžta mums kaip atlygis.
Šaltinis: H. C. Andersen, The Teapot; J. H. Stickney leidimas.
Grimmai: nereikalingais laikyti gyvūnai susiburia
Pasenęs asilas nujaučia, kad šeimininkas jo nebemaitins, ir leidžiasi į Brėmeną ieškoti muzikanto darbo. Pakeliui sutinka išvargusį šunį, seną katiną ir gaidį, kuriam numatyta sriubos puodo ateitis. Kiekvienam pasiūlo keliauti kartu: jų balsai skirtingi, bet visi dar gali būti naudingi.
Miške jie aptinka plėšikų namą. Užlipę vienas kitam ant nugarų, kartu surinka; pro langą pasirodęs padaras išgąsdina plėšikus. Vienas sugrįžta patikrinti namų, tačiau katino nagus, šuns dantis, asilo spyrį ir gaidžio balsą palaiko baisiais užpuolikais. Ketvertas pasilieka rastame name. Iki Brėmeno nenueina, bet suranda namus ir bendrystę.
Ryšys su skaitiniais. Apleistumas nėra galutinis žmogaus vertės matas. Bendruomenėje skirtingos jėgos gali tapti vienas kitą palaikančia dovana.
Šaltinis: Broliai Grimmai, Brėmeno miesto muzikantai, KHM 27.
O. Henry: miestas, kurio širdį atveria nelaimė
Klajūnas Ragglesas mėgsta perprasti miestų charakterius, bet Niujorke pasijunta nematomas. Skubančios minios į jį nepažvelgia, niekas neprabyla; blizgantys žmonės atrodo šalti. Jis jau nusprendžia, kad šis miestas neturi sielos. Tada, einant per gatvę, jį partrenkia ir nusviedžia smūgis.
Atsimerkęs jis randa po galva pakištus šilkus ir kailius. Elegantiška moteris šluosto jam kaktą, senyvas ponas piktinasi neatsargiu vairavimu, praeivis atneša atsigerti, laikraščių pardavėjas pakiša popierių po alkūne. Atvyksta greitoji. Ligoninėje Ragglesas jau gina Niujorką nuo kito ligonio pašaipos — net susimuša. Miesto širdį rado, nors jo paties elgesiui dar reikia brandos.
Ryšys su skaitiniais. Užuojauta leidžia minioje atpažinti žmones. Pasakojimo ironiška pabaiga taip pat saugo nuo pernelyg saldaus tariamai užbaigto atsivertimo paveikslo.
Šaltinis: O. Henry, The Making of a New Yorker, visas tekstas.
Kiplingas: atsiskyrėlis vėl prabyla, kad pažadintų kaimą
Buvęs aukštas Indijos pareigūnas Purun Dassas palieka pareigas ir tampa atsiskyrėliu Purun Bhagatu. Gyvena kalnuose, kaimiečiai neša jam maisto, o laukiniai gyvūnai pripranta prie ramaus žmogaus. Po ilgų liūčių vieną naktį gyvūnai ateina jo raginti trauktis: kalnas pradeda slinkti. Pažvelgęs į tuščią elgetos dubenėlį jis prisimena kasdien jį maitinusius žmones.
Su deglu, remdamasis elniu, nusileidžia į kaimą. Beldžia į užvertus langus ir šaukia keltis. Žmonės pereina slėnį, kopia į priešingą šlaitą, vienas kitą tikrina vardais. Kalnas nušliaužia, kaimas ir atsiskyrėlio pastogė pranyksta. Žmonės išgelbėti, o savo paskutinėmis jėgomis juos išvedęs Bhagatas miršta. Paskui kaimiečiai jo atminimui pastato šventovę.
Ryšys su skaitiniais. Indijos religinėje aplinkoje vykstančio kūrinio ryšys su skaitiniais — dėkinga atsakomybė už kitų gyvybę, pažadinanti iš ramaus atsiribojimo.
Šaltinis: Rudyard Kipling, The Miracle of Purun Bhagat, The Second Jungle Book, 1895.
Ezopas: erelis atitraukia žmogų nuo griūvančios sienos
Žemdirbys spąstuose randa erelį. Paukščio grožis jį sujaudina, ir jis paleidžia belaisvį. Vėliau žmogus atsisėda prie sienos. Erelis pamato, kad ši nesaugi, priskrenda ir nugvelbia nuo jo galvos nešulį. Žemdirbys pakyla ir leidžiasi iš paskos.
Paukštis nešulį numeta. Pasiėmęs jį žmogus grįžta į savo poilsio vietą ir pamato ant žemės sugriuvusią sieną. Ten, kur ką tik sėdėjo, dabar guli nuolaužos. Tada supranta erelio poelgį: iš pirmo žvilgsnio patirtas nuostolis buvo išgelbėjimas. Jo paties parodytas gerumas sugrįžo netikėtu pavidalu.
Ryšys su skaitiniais. Erelio globos vaizdas primena Iš 19 išlaisvinantį Dievą. Tai teminis sugretinimas, ne teiginys, kad Biblijos autorius rėmėsi šia pasakėčia.
Šaltinis: Ezopas, Žemdirbys ir erelis, Perry 296; George Fyler Townsend vertimas.
Istoriniai pavyzdžiai
Turinys:
Apie 312 m.: svetimų žmonių maistas pakeičia Pachomijaus kelią
1732 m.: iš mažos Hernhuto bendruomenės iškeliauja du amatininkai
1824 m.: gelbėjimo tarnyba tiems, kurių vardų dar nežinai
1847 m.: čoktavai perduoda pagalbą badaujančiai Airijai
1855 m.: Mary Seacole pagalbai randa kitą kelią
1991 m.: po žemės drebėjimų gelbėtojai susitaria veikti drauge
2026 m.: prieš greitąją pagalbą reikėjo pasitikėjimo
Apie 312 m.: svetimų žmonių maistas pakeičia Pachomijaus kelią
Ankstyvasis Pachomijaus gyvenimo pasakojimas išsaugo įsimenamą susitikimą. Dar pagonis jaunuolis paimamas į Romos kariuomenę. Laikomas nelaisvėje kartu su kitais šauktiniais, jis sulaukia vietos krikščionių pagalbos: šie atneša maisto, palaiko ir draugiškai priima svetimus žmones. Pagalba pasiekia jį anksčiau, negu jis pats išpažįsta jų tikėjimą.
Baigęs karo tarnybą Pachomijus apsigyvena krikščionių gyvenvietėje, pasikrikštija ir pradeda maldos bei tarnystės gyvenimą. Vėliau jo vienuolinėse bendruomenėse svarbūs bendras darbas, Rašto mokymasis ir tarpusavio pagalba. Istorinis biografijos kelias prasideda labai kuklia dovana: kažkas nepažįstamam šauktiniui atnešė pavalgyti. Šaltinis šį susitikimą pateikia kaip jo atsigręžimo pradžią.
Ryšys su skaitiniais. Rom 5 kalba apie pirmiau parodytą meilę. Krikščioniškas liudijimas taip pat gali prasidėti pagalba, už kurią nereikalaujama išankstinio pritarimo.
Šaltinis: Dictionary of African Christian Biography, Pachomius; ankstyvasis krikščionių svetingumo pasakojimas.
1732 m.: iš mažos Hernhuto bendruomenės iškeliauja du amatininkai
1732 m. rugpjūčio 21 d. Hernhute išsiunčiami Leonhardas Doberis ir Davidas Nitschmannas. Vienas — puodžius, kitas — dailidė. Nuo pabėgėlių bendruomenės įsikūrimo buvo praėję vos dešimt metų, miestelyje gyveno mažiau kaip keturi šimtai žmonių. Vis dėlto atsirado ir norinčių išvykti, ir pasiryžusių jų darbą palaikyti.
Moravijos brolių misijų istorija šią pradžią sieja su visos bendruomenės atsakomybe. Jų aprašomoje misijų laikysenoje svarbu įtraukti vietos vyrus ir moteris, perduoti jiems pareigas, gerbti kultūrą, o pasiuntiniams pragyventi ir iš savo rankų darbo. Ši konkreti pradžia rodo, kaip didelį kelią atveria keli žmonės ir juos siunčianti bendruomenė.
Ryšys su skaitiniais. Tai kitos krikščioniškos tradicijos istorinis pavyzdys: misija išauga iš bendruomenės, kuri dalijasi žmonėmis bei atsakomybe.
Šaltinis: Herrnhuter Missionshilfe, Our Roots; 1732-08-21 misijos pradžia.
1824 m.: gelbėjimo tarnyba tiems, kurių vardų dar nežinai
Gyvendamas Meno saloje Williamas Hillary matė laivų avarijas ir kartu su vietos žmonėmis gelbėjo skęstančiuosius. 1823 m. vasario 28 d. paskelbtame kreipimesi pasiūlė įkurti bendrą gelbėjimo tarnybą su parengtomis įgulomis. Jo sumanymo centre — žmonės, pasirengę rizikuoti dėl iki tol nepažinotų nelaimės ištiktųjų, net priklausančių kitai tautai.
1824 m. kovo 4 d. Londono „City of London Tavern“ susirinkime daugiau kaip trisdešimt žmonių pasirašė steigimo nutarimus. Tarp rėmėjų buvo jūrininkų, dvasininkų, prekybininkų ir kitų profesijų atstovų. Užuojauta pavirto įgulomis, parengtimi ir nuolatine organizacija. Vėliau tarnyba gavo šiandien žinomą RNLI vardą.
Ryšys su skaitiniais. Pjūčiai reikia darbininkų, o nelaimės ištiktiesiems — pasirengusių gelbėtojų. Gailestis vaisingas, kai tampa sutarta ir tęstine tarnyste.
Šaltinis: RNLI, 1824: Our foundation; 1823 m. Hillary kreipimasis ir 1824-03-04 steigimas.
1847 m.: čoktavai perduoda pagalbą badaujančiai Airijai
Praėjus šešiolikai metų po priverstinio iškeldinimo iš savo krašto, čoktavų šeimos dar atkūrinėjo gyvenimą Indianų teritorijoje. Išgirdę apie badą Airijoje, jos atpažino svetimųjų kančioje patirtą alkį ir ligas. 1847 m. surinko auką, kuri per Mynderto van Schaicko vadovaujamą Niujorko pagalbos komitetą pasiekė Dubliną.
Čoktavų tautos istorinis straipsnis nurodo: nors pasakojimai apie sumas skiriasi, šiuo keliu Airiją pasiekė bent 170 dolerių. Draugų draugija pagalbą pavertė kuru, sėklomis, antklodėmis ir maistu. Žmonės, kurie patys dar neturėjo pertekliaus, pasirinko paremti toli gyvenančius nepažįstamuosius. Šį poelgį abiejų tautų atmintis išsaugojo ištisoms kartoms.
Ryšys su skaitiniais. Dovanoti galima ir iš skurdžios savo patirties: ji kartais leidžia jautriau pamatyti apleistą kitą.
Šaltinis: Choctaw Nation, An Act of Empathy; 1847 m. pagalba Airijai.
1855 m.: Mary Seacole pagalbai randa kitą kelią
Jamaikoje slaugos patirties įgijusi Mary Seacole Londone nesėkmingai mėgino patekti į oficialų karo slaugytojų darbą. 1855 m. į Krymą išvyko savo lėšomis. Su Thomasu Day netoli Balaklavos įkūrė „British Hotel“. Muziejus patikslina, kad tai buvo sandėlis, valgykla ir poilsio vieta, o ne ligoninė ar įprastas viešbutis.
Jie pardavinėjo kariuomenei reikmenis ir vaistus; Seacole taip pat vykdavo į frontą padėti sužeistiesiems. Pasibaigus karui liko neparduotos atsargos ir skolos, ji bankrutavo. Pagalbą tada telkė spauda ir jos tarnystę pažinoję žmonės. Ši istorija turi ir verslo, ir rūpesčio, ir nesėkmės — dėl to jos atkakli pagalba atrodo konkreti, žmogiška.
Ryšys su skaitiniais. Nepriimtas žmogus dar gali rasti kitą tarnystės būdą. Užuojauta matuojama tuo, kas iš tiesų pasiekia kenčiantįjį.
Šaltinis: London Museum, Mary Seacole: Doctress of the Crimean War.
1991 m.: po žemės drebėjimų gelbėtojai susitaria veikti drauge
1985 m. Meksikos ir 1988 m. Armėnijos žemės drebėjimuose kartu dirbo skirtingų šalių paieškos ir gelbėjimo grupės. Patirtis parodė poreikį geriau derinti jų veiksmus. 1991 m. įsteigtas INSARAG tinklas, įtrauktas į jau veikiančią Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinavimo sistemą.
Svarbi darbo dalis vyksta dar prieš griūvant pastatams: komandos bendrauja, susitaria dėl principų ir pasirengia bendram darbui. Taip atvykusios į nelaimės vietą gali greičiau suprasti viena kitą. 2002 m. Jungtinių Tautų rezoliucija sustiprino tokio tarptautinio gelbėjimo koordinavimo pagrindą. Noras gelbėti čia išmoksta bendros kalbos ir drausmės.
Ryšys su skaitiniais. Dvylika siunčiami vieno Viešpaties. Skirtingi darbininkai geriau tarnauja, kai dalijasi kryptimi ir mokosi bendradarbiauti.
Šaltinis: Jungtinių Tautų INSARAG, įsteigimo 1991 m. aplinkybės.
2026 m.: prieš greitąją pagalbą reikėjo pasitikėjimo
2026 m. rugsėjo 23 d. Jungtinių Tautų publikacijoje pasakojama apie 25 metų vyrą Butembe, Kongo Demokratinėje Respublikoje. Susirgęs Ebola jis nenorėjo vykti į gydymo centrą. UNICEF tarnaujantis savanoris Jeannot Kahesi išklausė jo nerimą, paaiškino, kad gydymas nemokamas, ir pažadėjo rūpintis tolesniu ryšiu. Kitą dieną vyras sutiko išvažiuoti greitąja.
Kahesi jį lankė keturis kartus per savaitę. Po kiek daugiau kaip dviejų savaičių jaunuolis išėjo pasveikęs. Tame pačiame pasakojime kiti savanoriai padeda šeimoms, kurių tėvai gydomi, ir perduoda medikams bendruomenių klausimus. Žmogų su gydymu sujungia ne vien pateikta informacija: reikėjo atidaus pokalbio ir pažado jo nepalikti.
Ryšys su skaitiniais. Jėzaus užuojauta žvelgia į konkretaus žmogaus baimę. Pasiuntinys padeda pasiekti reikalingą pagalbą ir išlaiko ryšį.
Šaltinis: Jungtinės Tautos, UN Volunteers Take Ebola Prevention into Communities, 2026.
10 citatų homilijos minčiai
Turinys:
1. Benediktas XVI: bendruomenė, kuri leidžiasi keičiama
2. Pranciškus: pirmoji žinia — Dievo artumas
3. Šv. Jonas Paulius II: misija parodo, kuo tikime
4. Šv. Paulius VI: sėja gali būti ašarota ir džiaugsminga
5. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė: nenoriu nustoti tarnauti
6. Šv. Tomas Akvinietis: Kristaus kančia išlaisvina
7. Šv. Bonaventūra: pažinimui reikia meilės ir malonės
8. Šv. Pranciškus Ksaveras: atsakymas į pašaukimą
9. Seneka: gyvenimas dėl kito
10. Šv. Grigalius Didysis: dovana neturi likti vien gavėjui
1. Benediktas XVI: bendruomenė, kuri leidžiasi keičiama
Bažnyčia yra nusidėjėlių bendruomenė, kuri tiki Dievo meile ir leidžiasi jo keičiama.
Homilija Brindizyje, 2008-06-15 · vertimas į lietuvių kalbą
Rom 5 duoda vilties bendruomenei, kurios pradžioje yra pirmiau parodyta Kristaus meilė.
2. Pranciškus: pirmoji žinia — Dievo artumas
Dievas nėra toli, jis yra Tėvas, jis tave pažįsta ir tave myli.
Viešpaties angelas, 2023-06-18 · vertimas į lietuvių kalbą
Tai pagrindas pasiuntinio drąsai: jis neša artumo žinią pavargusiems žmonėms.
Šaltinis: Pranciškus, Viešpaties angelas, 2023-06-18.
3. Šv. Jonas Paulius II: misija parodo, kuo tikime
Misija yra tikėjimo reikalas, tikslus mūsų tikėjimo Kristumi ir jo meile mums rodiklis.
Redemptoris missio, 11, 1990-12-07 · vertimas į lietuvių kalbą
Gautos dovanos perdavimas kyla iš įsitikinimo, kad Kristaus meilė skirta ir kitam žmogui.
Šaltinis: Jonas Paulius II, Redemptoris missio, 11, 1990-12-07.
4. Šv. Paulius VI: sėja gali būti ašarota ir džiaugsminga
Išsaugokime malonų ir guodžiantį evangelizavimo džiaugsmą, net kai turime sėti su ašaromis.
Evangelii nuntiandi, 80, 1975-12-08 · vertimas į lietuvių kalbą
Džiaugsmas tarnaujant neatšaukia sunkumo; jis kyla iš priimtos Gerosios Naujienos.
5. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė: nenoriu nustoti tarnauti
Tikrai nemanau danguje likti neveikli; trokštu ir toliau darbuotis Bažnyčiai ir sieloms.
Laiškas 254 t. Roulland, 1897-07-14 · vertimas į lietuvių kalbą
Laiškas misionieriui rodo maldos ir bendrystės jėgą: ligos apribota sesuo lieka atsakinga už misiją.
Šaltinis: Teresė Lizjietė, Laiškas 254 t. Roulland, 1897-07-14, Karmelio archyvas.
6. Šv. Tomas Akvinietis: Kristaus kančia išlaisvina
Kristaus kančia atleidžia nuodėmes atpirkimo būdu.
Summa theologiae III, 49, 1, atsakymas · vertimas į lietuvių kalbą
Rom 5 sutaikinimo pagrindas yra Kristaus savęs dovanojimas. Akvinietis toliau aiškina galvos ir jos narių vienybę.
7. Šv. Bonaventūra: pažinimui reikia meilės ir malonės
Darbštumas be pamaldumo, mokslas be meilės, supratimas be nuolankumo, studijos be Dievo malonės.
Itinerarium mentis in Deum, prologas 4 · vertimas į lietuvių kalbą
Šiuo sąrašu Bonaventūra perspėja nemanyti, kad išvardytų dalykų pakanka. Pasiuntiniui reikia ir pažinimo, ir gyvenimą keičiančios meilės.
Šaltinis: Bonaventūra, Itinerarium mentis in Deum, prologas 4; Fribūro universitetas.
8. Šv. Pranciškus Ksaveras: atsakymas į pašaukimą
Viešpatie, štai aš! Ką nori, kad daryčiau?
Laiškas iš Kočino, 1544 m. sausis; Pranciškaus cituojamas 2024-09-12 · vertimas į lietuvių kalbą
Ksaveras troško, kad universitetuose būtų mokomasi ne tik daug žinoti, bet ir iš meilės atsiliepti į žmonių poreikius.
Šaltinis: Pranciškaus Ksavero laiškas iš Kočino, 1544 m. sausis; Pranciškaus homilijoje, 2024-09-12.
9. Seneka: gyvenimas dėl kito
Turi gyventi dėl savo artimo, jeigu nori gyventi dėl savęs.
Moralės laiškai Lucilijui, 48, 2 · vertimas į lietuvių kalbą
Stoiko mintis padeda parodyti bendrystės vertę. Krikščioniškame skaitinių kontekste ji papildoma pirmiau mus mylinčio Dievo dovana.
Šaltinis: Seneka, Moralės laiškai Lucilijui 48, 2; Richard Mott Gummere vertimas.
10. Šv. Grigalius Didysis: dovana neturi likti vien gavėjui
Pačios dovanos, kurias gavo ne vien sau, bet ir kitiems.
Ganytojo taisyklė I, 5 · vertimas į lietuvių kalbą
Grigalius perspėja atsisakančius padėti kitiems vien dėl savo ramybės. Dovanai gauta malonė kviečia dovanai tarnauti.
Šaltinis: Grigalius Didysis, Ganytojo taisyklė I, 9; ramios jūros vairininkas.
Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos
Turinys:
Sodas, kuriam prireikė darbininko
Dovanai — ir žinia greitai pasklido
Avių suskaičiavo tiksliai. O kas rankose?
Liūtas irgi moka melstis
O kunigas tada kas?
Viešpatie, tik patarėjo pareigose
Lėšos jau yra. Tik vieta dar ne ta
Sodas, kuriam prireikė darbininko
Dvasininkas grožisi puikiai sutvarkytu savo sodu. Pagiria sodininką už tai, ką jie abu su geruoju Dievu čia nuveikė.
Sodininkas atsako:
— Reikėjo pamatyti, kaip čia atrodė, kai Viešpats vienas tvarkėsi…
Ryšys su skaitiniais. Malda už pjūtį neatleidžia nuo darbo joje. Juokelis primena žmogaus bendradarbiavimą; jis nėra aiškinimas, esą Dievui trūktų galios.
Šaltinis: Jim Endersby, Good Gardeners: Science, Religion and the Good Life, Gresham College, 2020-03-23.
Dovanai — ir žinia greitai pasklido
Policininkas ateina apsikirpti. Baigęs darbą kirpėjas pinigų neima: vertina jo tarnystę žmonėms. Kitą rytą prie durų randa padėką ir saldainių dėžutę.
Vėliau užeina kunigas. Po kirpimo klausia:
— Kiek skolingas?
— Kunigų niekada neapmokestinu, — atsako kirpėjas. — Jūs tokį svarbų darbą dirbate.
Kitą rytą kirpėjas atidaro duris. Ant slenksčio — dvylika kunigų.
Ryšys su skaitiniais. Dovaną galime priimti dėkingai; linksmas siužeto posūkis primena ir pagundą iš dovanos pasiimti tik naudą sau.
Šaltinis: Tom Sheridan, The Book of Catholic Jokes; kun. Gregory Sakowicz įžanga, p. 9–10, ACTA.
Avių suskaičiavo tiksliai. O kas rankose?
Prie piemens sustoja puikiai apsirengęs vyras. Pasisiūlo tiksliai suskaičiuoti bandą, jeigu už darbą gaus vieną avį. Piemuo sutinka. Vyras pasitelkia kompiuterį, nuotraukas, lenteles, išspausdina didelę ataskaitą ir paskelbia: 1586. Teisingai!
Pasirenka gyvulį ir nešasi į automobilį. Piemuo sustabdo: jeigu atspės jo profesiją, ar gaus gyvulį atgal? Svečias sutinka.
— Konsultantas.
— Teisingai! Iš kur žinote?
Piemuo paaiškina: atvyko nekviestas, nori atlygio už jau žinomą atsakymą ir apie jo darbą nieko neišmano. Tada priduria:
— O dabar grąžinkite mano šunį.
Ryšys su skaitiniais. Ganyti žmones reiškia juos pažinti, o ne tik pateikti įspūdingą ataskaitą.
Šaltinis: Daniel Miessler, The Consultant Joke, paskelbtas juokelio tekstas.
Liūtas irgi moka melstis
Misionierius eina keliu ir už nugaros išgirsta liūto žingsnius. Karštai meldžiasi, kad tai būtų geras krikščioniškas liūtas.
Staiga už nugaros pasigirsta malda. Misionierius trumpam lengviau atsikvepia. Liūtas sako:
— Viešpatie, dėkoju tau už maistą, kurį tuojau priimsiu.
Ryšys su skaitiniais. Vien pamaldūs žodžiai dar neparodo, kokia intencija veikia širdis. Evangelijos pasiuntinį atpažįstame ir iš gailestingumo darbų.
Šaltinis: All Saints Marlow, The Bridge, Lent 2015; juokelis apie misionierių ir liūtą.
O kunigas tada kas?
Jaunas kunigas vaikų klausia, kas jie yra gerojo Ganytojo palyginime. Vaikai sutinka: avys. Kunigas tikisi aiškios tąsos, bet į klausimą apie ganytoją berniukas tvirtai atsako:
— Jėzus. Jėzus yra Ganytojas.
— Na, o aš tuomet kas?
Berniukas susimąsto ir nusprendžia:
— Man atrodo, jūs turėtumėte būti aviganis šuo.
Ryšys su skaitiniais. Pasiuntinys neužima Kristaus vietos kaip bandos savininkas: padeda jo žmonėms išgirsti ir sekti tikrąjį Ganytoją.
Šaltinis: St Macartan’s katalikų parapija, Mornington, 2025-05-11 biuletenis, p. 11, Jokes of the Week.
Viešpatie, tik patarėjo pareigose
Per pamaldas vyras atsistoja ir sušunka:
— Viešpatie, panaudok mane!
Kitą sekmadienį — vėl tas pats. Po pamaldų pastorius jam įteikia dažų skiediklio ir grandiklį: reikėtų nuo senųjų suolų nuvalyti dažus.
Dar kitą sekmadienį vyras vėl pašoka:
— Viešpatie, panaudok mane… bet tik kaip patarėją!
Ryšys su skaitiniais. Meldžiant darbininkų galima išgirsti ir asmenišką kvietimą — labai konkretų, kartais visai ne iškilmingą.
Šaltinis: Howard Butt Jr., But Only in an Advisory Capacity, Laity Lodge / The High Calling.
Lėšos jau yra. Tik vieta dar ne ta
Pastorius sekmadienį praneša, kad turi blogą ir gerą žinią. Blogoji: nakties audra pramušė stogą, vanduo apgadino choro patalpą. Žmonės sunerimsta.
Geroji: remontui reikalingų pinigų jau užtenka. Klausytojai pralinksmėja. Pastorius tęsia:
— Tačiau yra dar viena bloga žinia: tie pinigai kol kas jūsų kišenėse.
Ryšys su skaitiniais. Gauta dovana tampa bendra pagalba tada, kai ja iš tikrųjų pasidalijama.
Šaltinis: Donald N. Bastian, Good News/Bad News: It’s No Joke, 2019-06-03.