Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį…

Brangūs broliai ir seserys, šiandienos mišių skaitiniai mums kalba apie tikėjimą. Iš jų mes sužinome apie tikėjimo kilmę, apie šios dorybės prigimtį, apie tai, kad tikėjimas gali padidėti, arba, atvirkščiai, sumažėti, apie tikėjimo galią, bet ir jo neaiškumą ir, galime sakyti, dramą. Evangelijos skaitinyje mes girdėjome apaštalų prašymą: „Viešpatie, pridėk mums tikėjimo.“ Ištarti šituos žodžius – tai aiškiai parodyti, kad tikėjimas nepriklauso išskirtinai nuo žmogaus noro ir pastangų.

Tai yra aiški nuoroda į tikėjimo šaltinį. Apaštalai, būdami visą laiką su Kristumi, įtraukti į jo misiją, suvokia savo žmogiškąjį ribotumą ir jiems patikėtos užduoties dydį. Jie ne kartą susidūrė su Jėzaus žodžiais ir veiksmais, kurie jiems pasiliko nesuprantami. Negana to, ir pats Jėzaus asmuo jiems likdavo paslaptingas ir neaprėpiamas. Todėl jie formuluoja tokį prašymą: „Viešpatie, pridėk mums tikėjimo.“ Tačiau visgi šie apaštalų maldos žodžiai, kuriuos įkvepia Kristaus šalia buvimas ir jo dvasia, kuri mus skatina deramai prašyti, jau kyla iš jų tikėjimo. Tikėjimo žvilgsnis į Jėzų apaštalams jį po truputį pristato kaip Dievo siųstąjį Mesiją, kuris yra tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas (plg. Žyd 12, 12). Sekimas Kristumi yra tikėjimo kelionė, kadangi jos galutinis tikslas nėra žemiškas.

Šiuo pagrindu tikėjimas nėra antraeilis dalykas žmogaus gyvenime, bet būtina sąlyga, jeigu jis nori būti išgelbėtas. Kaip sakoma Laiške žydams: Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Žyd 11, 6). Tačiau šis tikėjimas turės skirtingus brandos ir tobulumo laipsnius. Jėzaus pasakyti apaštalams žodžiai: Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį… ir t.t., gali pasirodyti kaip priekaištas, kad jie tikėjimo neturi. Tačiau jie veikiau parodo tikėjimo galią. Jėzus palygina tikėjimą su garstyčios grūdeliu. Kitoje Šventojo Rašto vietoje jis pridurs, kad garstyčios grūdelis yra pati mažiausia iš sėklų, tačiau išauga į didelį augalą. Taigi tikėjimas yra kažkas sunkiai apčiuopiamo, nepamatuojamo ir nepasveriamo.

Jis nepastebimai slepiasi žmoguje. Galbūt net ir pačiame didžiausiame tikinčiajame tikėjimas neviršytų garstyčios grūdelio. Tačiau, kita vertus, mes matome, kokia yra tikėjimo galia. Jėzaus palyginime yra sunku nustatyti proporciją tarp tikėjimo smulkumo ir iš jo kylančio atlikto darbo, kuris pranoksta bet kokį supratimą. Šventų ir gyvo tikėjimo žmonių gyvenimuose nestinga įvykių ir darbų, kurie skatina stebėtis. Kažkas analogiško vyksta ir žmogiškame lygmenyje: žmogus optimistas, pasitikintis savo jėgomis ir sėkme, nuveiks daugiau už pesimistą, kuris neturi jokios motyvacijos.

O dvasinėje srityje tikintysis niekada neveikia vienas, kadangi tikėjimas jame padaro vietos Dievo malonei, kuri sutvirtina žmogaus prigimtines galias ir apdovanoja antgamtiniais gebėjimais. Mums dera drauge su apaštalais prašyti: „Viešpatie, pridėk mums tikėjimo“, tačiau ir mes patys turime tausoti gautą tikėjimo dovaną. Šventasis Paulius antrame skaitinyje kiekvieną iš mūsų ragina: Aš tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, esančią tavyje. Išties, tikėjimo dovaną, kaip dieviškąją dorybę, mes gavome per krikšto sakramentą.

Dievo malonė yra gležna realybė – ją galima greitai nuslopinti ir prarasti. Mumyse tikėjimas mažės, jeigu mes darysime priešingus tikėjimui veiksmus, jeigu po truputį išstumsime Dievą iš gyvenimo ir pamiršime savo, kaip žmonių, gyvenimo tikslą. Atvirkščiai, mumyse tikėjimą reikia stiprinti, kad mūsų neprarytų nelaimės ir siautėjanti tamsa. Visgi tikėjimas turi vieną nemalonų bruožą – jis palieka neaiškumą, neatsako į visus klausimus. Rodos, Paskalis yra pasakęs: „Tikėti nereiškia viską suprasti.“ Dažnai tikėti reiškia eiti apgraibomis.

Tą mes akivaizdžiai pamatome pirmajame skaitinyje, pranašo Habakuko skunde. Kas gi kitas, jeigu ne pranašas, turi ypatingą, išskirtinį santykį su Dievu? Pats jo vardas – „pranašas“ – reiškia, kad jis kalba Dievo vardu, jam atstovauja ir tam tikra prasme įkūnija. Tad argi toks žmogus neturi teisės į išskirtinį pažinimą ir Dievo apsaugą nuo visų nelaimių? Tačiau mes matome, kad taip nėra. Prieš mano akis vien žiaurybės ir smurtas, – dejuoja pranašas. Praeito sekmadienio Evangelijoje buvo kalbama apie turtuolį ir elgetą Lozorių. Išalkusio ir votimis aptekusio Lozoriaus lūpose tinkamai skambėtų pranašo Habakuko žodžiai: „Lig kolei tau rėksiu: „Pagalbos“, o tu nepadėsi? Kodėl gi man leidi patirti piktybes, kodėl gi žiūri į engimą?“ Šio palyginimo pabaigoje sužinome, kad elgeta Lozorius po mirties patenka į rojų, kur sulaukia paguodos už visus žemėje patirtus vargus.

Viešpats pranašui Habakukui pasakė padrąsinančius paguodos žodžius: Teisusis liks gyvas dėl ištikimybės, arba kitaip: Teisusis gyvens tikėjimu. Brangūs broliai ir seserys, su tikėjimo dovana mes gavome ir amžinybės pažadą; už istorijos įvykių slepiasi Dievas, pilnas gailestingumo, prašykime jį veikti mūsų širdyse, kad galėtume daryti tikėjimo darbus. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/476-xxvii-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html