Krikščionio gyvenime nuolat vyksta dvasinė kova. Viešpaties diena yra šios kovos kulminacija, o drauge galutinė gėrio pergalė. Pranašas Danielis skelbia nematytų vargų metą ir drauge išgelbėjimą tiems, kurie įrašyti gyvenimo knygoje. Vienų laukia amžinasis gyvenimas, kitų – gėda ir amžinoji negarbė. Trečio kelio nėra. Panaši perskyra išryškėja Paskutinio teismo aprašyme Mato evangelijoje (Mt 25, 31–46). Šiose pranašystėse pirmiausia išvardijami palaimintieji, kuriems skirta įeiti į Tėvo namus, paskui tie, kurių laukia gėdinga pražūtis. Pirmiau skelbiama geroji vilties naujiena. Taip yra todėl, kad Kristus trokšta visų žmonių išganymo. Laiške žydams rašoma: „Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.“ Vis dėlto laisvą valią turintis žmogus gali atmesti atpirkimo dovaną. Pats Jėzus nurodo kelią į tikslą. Jis kviečia viltingai pasitikėti, o ne bijoti.

Šio gyvenimo patirtis leidžia nujausti Viešpaties dienos sukrėtimą. Iš kur turėsime drąsos pakelti akis iškilus aikštėn visiems paslėptiems dalykams? „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista“ (Lk 8, 17). Jei tokiu momentu Jėzus gailestingai nepriglaustų prie savo širdies, beliktų prasmegti kiaurai žemės. Pasaulio pabaiga reiškia ne tik baigtį, bet drauge ir naujos tikrovės pradžią. Kai blogis galutinai neteks galios, įsiviešpataus džiaugsmas ir tarpusavio supratimas. Mūsų nuodėmingų polinkių grandinė tęsiasi nuo protėvių ir perduodama palikuonims. Dažnai akivaizdžiai įsitikiname, kaip šia grandine perduodami ne tik gabumai, gerosios savybės, bet taip pat grėsmingi polinkiai, gyvenimo kelyje tyko priklausomybių spąstai. Paskutinis teismas galutinai nutrauks blogio grandinę.

Jėzus vaizduoja pasaulio pabaigą kaip kosminę katastrofą. Įprasti gamtos reiškiniai vyksta nenuspėjamai kitaip. Gyvybę teikianti saulė užtemsta, mėnulis neberodo laiko atskaitos. Žvaigždės krenta iš dangaus tarsi prinokę vaisiai. Kas galėtų tvirtinti, kad to nebus? Tik iš anksto įsitikinęs, jog šis pasaulis vienintelis įmanomas. Tačiau krikščionys tiki, kad amžinas yra tik Dievas, o jo sukurtoji tikrovė turėjo pradžią, todėl turi turėti ir pabaigą. Tas, kuris davė pasauliui pradžią, nustato ir jo pabaigos laiką. Į šį chaosą su dievišku spindėjimu įžengia Žmogaus Sūnus. Dabar jis visai kitoks negu žemiškojo gyvenimo dienomis, kai dažnai būdavo nepripažįstamas ir niekinamas. Dabar jis ateina viešpatauti. Jį pamatys visas pasaulis, niekas negalės atsikalbinėti, esą jo nematė ar nepastebėjo. Žmogaus Sūnus negalėtų skelbti tokių pažadų, jei jis drauge nebūtų ir Dievo Sūnus?

Galime mokytis iš pačių paprasčiausių dalykų, gamtos ženklų. Jėzus primena visiems akivaizdžią tiesą: išsprogusios figmedžio šakos – prasidedančios vasaros ženklas. Pranašaujamas gamtos perversmas rodo pasaulio pabaigą. Krikščionims būtina pažinti laiko ženklus. Pasaulio pabaiga yra drauge Dievo karalystės pradžia. Kūrinijai būdingas laikinumas: „dangus ir žemė praeis“. Tačiau tai nereiškia, kad kūrinija bevertė. Tas pat pasakytina apie žmogaus proto, sielos ir rankų kūrybą. Kas buvo sukurta iš meilės, išliks, tačiau bus perkeista ir naujai performuota.

Vienintelis išliekantis dalykas yra Dievo Žodis. Šventajame Rašte kalbama apie Kristaus dieną, Teismo dieną, Paskutinę dieną. Tai galutinė diena, atverianti amžinybę. Nesunku numanyti, kas įvyktų, jei žmonės žinotų tą dieną. Dešimtmečius iki jos žmonių visuomenę paralyžiuotų depresinės nuotaikos, nesulaikomai įsibėgėtų destrukcija. Niekas nebenorėtų rūpintis kitais, įsivyrautų nestabdomas nusikalstamumas, paniška baimė. Gerai, kad Dievas mums nepaskelbė šios datos. Tačiau netinkamai atsilieptume į jo gailestingumą, jeigu šią dieną laikytume vien alegorija ar niekada neįvyksiančiu pažadu.

Tačiau ką reiškia žodžiai, kad tos dienos nežino net Sūnus? Čia kalbama ne apie tinkamo atsakymo „nežinojimą“ per egzaminą. Jono evangelijoje užrašyta Kristaus malda: „Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems.“ Paskutinės dienos data nebuvo skirta perduoti žmonėms. Pirmajame laiške korintiečiams Paulius rašo: „Buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.“ Žinoma, apaštalas Paulius žino visą išganymo istoriją, tačiau šiuo atveju žodis apie kryžių svarbiausias, jis iškyla į pirmą planą.

Nors šiandienos skaitiniuose skamba dramatiška lemties nuojauta, ankstyvosios Bažnyčios krikščionys nelaikė Kristaus antrojo atėjimo siaubingu dalyku. Jie čia įžvelgė pažadą, kad Viešpats vėl sugrįš pas savo tautą ir ištaisys pasaulio neteisybes. Didysis pokytis pasaulyje yra Jėzaus Kristaus atnešta viltis. Ši viltis skelbia, kad karai ir prievarta nėra galutinė teisingumo įgyvendinimo forma. Tai viltis, kad skurdas ir badas galiausiai bus įveikti, kad blogis netriumfuos. Mes dalyvaujame gėrio ir blogio kovoje. Jei ištvermingai kovosime, Paskutinę dieną dalyvausime Dievo pajėgų triumfe.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-20.pdf