Šiandien Mišių Evangelijoje girdėjome Kristų sakant ką tik palietusiam Jo žaizdas Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei.“ Tuoj pat po to Viešpats pridūrė: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Gal kai kurie iš jūsų spontaniškai galvojate, kad Kristus čia turi omenyje mus visus, kurie nesame matę Jėzaus, bet tikime į jį remdamiesi apaštalų žodžiais ir liudijimu. Žinoma, tai tiesa. Tačiau, analizuodami tekstą, turime pastebėti, kad tuo metu, aštuntą dieną po prisikėlimo, Kristus nesakė: „Palaiminti, kurie tikės nematę“, bet „palaiminti, kurie tiki nematę“. Galima manyti, kad Jonas evangelistas, kuris buvo tada kartu su Tomu ir kitais apaštalais ir mums papasakojo šį epizodą, teisingai pajuto, jog Jėzus kalbėjo pirmiausia apie jį. Nes prieš savaitę, Velykų rytą, Jonas, nubėgęs prie Viešpaties kapo ir įėjęs paskui Petrą į rūsį, iš karto „pamatė ir įtikėjo“. Nors dar nebuvo matęs prisikėlusio Jėzaus. Kaip ir Petras, jis galėjo tik konstatuoti, kad kapas tuščias, paliktos tik drobulės ir skara. Petras pastebėjo šiuos dalykus, o Jonas, juos priimdamas kaip ženklus, drąsiai žengė per tikėjimo į Kristaus prisikėlimą slenkstį. Kartu su Mergele Marija, arba po jos, Jonas gali būti vadinamas pirmuoju iš visų tikinčiųjų.

Jono tikėjimo aktas buvo parengtas ypatingomis malonėmis, kuriomis jis buvo apdovanotas. Jis buvo Viešpaties ypač mylimas mokinys ir tobulai atsiliepė į Kristaus meilę. Paskutinės vakarienės metu Jonas ilsėjosi ant Viešpaties krūtinės ir intymiai kalbėjosi su juo atvira širdimi. Didįjį penktadienį, stovėdamas prie kryžiaus po Jėzaus mirties, jis matė iš Viešpaties atverto šono ištekant kraujo ir vandens. Jonas iškilmingai mums perdavė šį epizodą kaip svarbų tikėjimo ženklą sakydamas: „Regėjusis tai paliudijo… kad ir jūs tikėtumėte.“ Iš tikrųjų tai buvo ne tik Bažnyčios ir sakramentų, bet ir viso dieviškojo gailestingumo darbo provaizdis. Pradžioje sukūręs žmoniją gryna meile, Dievas gailestingai išgelbsti ir atkuria nupuolusius žmones savo įsikūnijusiame Sūnuje, kuris išmoko klusnumo ir gailestingumo, kentėdamas ir aukodamas savo gyvybę už mus.

Jonas puikiai žinojo, kad po prisikėlimo Jėzus padarė daug ženklų savo mokinių akivaizdoje. Aprašė ne visus, bet tik tuos, kurie gali padėti mums tikėti į Kristų ir turėti gyvenimą jo vardu. Velykų vakare Jėzus atėjo pas mokinius ir parodė jiems ne tik savo sužeistas rankas ir kojas, bet ir šoną. „Jis kvėpė į juos ir tarė: Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos.“ Šitaip Jonas mums rodo prisikėlusio Jėzaus kūną kaip gailestingumo šaltinį. Po to evangelistas pasakoja, kaip Tomas savaitę vėliau buvo išgydytas nuo savo abejonių ir nevilties, kai savo ranka palietė Jėzaus šoną. Iš tikrųjų kartu su Tomu visi Kristaus mokiniai buvo tada išvaduoti iš kryžiaus papiktinimo, dar slapčia apsunkinusio jų širdis. Jonas čia pristato savo nukryžiuotą ir prisikėlusį Mokytoją kaip didžiausiąjį Dievo gailestingumo įrankį. Iš tikrųjų vanduo ir kraujas, ištekėję iš Jėzaus šono ant kryžiaus, dabar trykšta iš jo prisikėlusio kūno kaip gailestingumo versmė, visus nuvalanti ir teikianti visiems tikrą ir amžinąjį gyvenimą.

Dievo gailestingumas, ateinantis per Jėzų Kristų, buvo siūlomas visiems žmonėms per visą istoriją. Tačiau Šventosios Dvasios apšviesta Bažnyčia šiandien supranta, kad reikia kuo intensyviau skelbti gailestingumą būtent mūsų epochoje, kuri kamuojama tiek daug žiaurių nusikaltimų ir kurioje Dievo ir jo meilės atmetimas plačiai paplitęs. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Šventoji Dvasia pažadino šv. Faustiną kaip Dievo gailestingumo pranašę ir apaštalę. Ji buvo ypač įkvėpta šlovingojo Velykų Kristaus vizija. Viešpats pasirodė jai tokiu paveikslu, kuris aiškiai primena Evangelijos aprašytą apsireiškimą šv. Tomui. Tačiau dabar iš jo atverto šono sklinda du šviesos spinduliai – baltas ir raudonas. Tai primena Didžiojo penktadienio vandenį ir kraują, bet, kaip paaiškino vienuolei pats Jėzus, tai ypač yra galinga gailestingos meilės, kurią Viešpats lieja iš savo širdies ir kurioje jis norėtų apimti visą žmoniją, srovė.

2000-aisiais metais šventasis popiežius Jonas Paulius II kanonizavo seserį Mariją Faustiną ir, teigiamai atsiliepdamas į jos prašymą, Atvelykio sekmadienį paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Tad priimkime su dėkingumu šį gailestingumą, kurį mūsų Atpirkėjas gausiai išliejo ant mūsų šios Velykų savaitės metu. Ir, sekdami šventųjų Jono, Tomo, Faustinos, popiežiaus Jono Pauliaus II pavyzdžiu, tapkime dieviškojo gailestingumo apaštalai nuolatos melsdamiesi: „Jėzau, pasitikiu Tavimi… pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.“ Amen. Aleliuja.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-03.pdf