Stulbinantis dalykas! Išaušus pirmajai savaitės dienai po Jėzaus nukryžiavimo, pirmajai krikščioniškų Velykų dienai, tai dienai, kurią Viešpats padarė, kad visi galėtume joje amžinai linksmintis ir džiūgauti, Jonas, Petras ir kiti mokiniai dar netikėjo, kad jų mokytojas gali prisikelti, jie dar nesuprato, kad Jėzus turėjo prisikelti iš numirusių.

Šiandien mes švenčiame su dideliu džiaugsmu Velykų dieną.Mūsų tikėjimas Viešpaties prisikėlimu ateina iš apaštalų ir remiasi pirmųjų mokinių liudijimu.

Vis dėlto, šiandien, stovint su jais prie Viešpaties tuščio kapo, mums galbūt sunku išvengti įspūdžio, kad bent laikiniai (tarsi stovintys ant milžino pečių nykštukai), mes žinome daugiau apie prisikėlimą negu apaštalai, galime žvelgti giliau ir toliau negu jie. Tačiau mums visada gręsia pavojus prisikėlimą užmiršti, pavojus mąstyti ir elgtis tarsi prisikėlimo nebūtų, tarsi Kristus nebūtų dėl mūsų prisikėlęs.

Kita vertus, prisiminimas, kad prisikėlęs Jėzus yra visada su mumis, puikiai saugo mus nuo bet kokios nevilties, jis skatina mus gyventi su Kristumi nuolatinėje maldoje. Štai kodėl mums yra svarbu atidžiai stebėti kaip Apaštalai, kurie iš pradžios buvo mokytojo nukryžiavimo sukrėsti ir papiktinti, po truputį atsigavo, galu gale pasiekdami aukštesnį tikėjimo bei vilties lygmenį. Toks pavyzdys mums yra iš tikrųjų gyvybiškai reikalingas.

Velykų nakties ir dienos evangelijos skaitiniai pasakoja, kaip pirmieji mokiniai bei mokinės, dar būdami liūdni ir pilni abejonių, palaipsniui atrado tikėjimą ir viltį, vienas po kito konstatuodami, kad Kristus yra tikrai prisikėlęs, ir ypač suprasdami, arba tiksliau sakant prisimindami, kad pagal Raštą ir pagal pačio Jėzaus žodžius, Kristus turėjo prisikelti. Kad atrastų tikėjimą, mokiniams reikėjo ne tik pamatyti tuščią kapą, skelbiančius angelus arba patį prisikėlusį Viešpatį. Jie turėjo taip pat prisiminti Jėzaus žodžius ir jo gyvenimo įvykius, kad galėtų suvokti, kaip visa tai pilnai įvykdė Šventojo Rašto pranašautus dieviškojo plano mesijinius pažadus.

Šv. Jonas buvo girdėjęs Kristų sakant : „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“, ir „aš turiu galią atiduoti savo gyvybę ir vėl ją atsiimti.“ Nukryžiavimo metu, Jonas matė kraują ir vandenį ištekančius iš Viešpaties šono. Bet jis ėmė tikėti prisikėlimu tik įėjęs į tuščią kapą ir pamatęs Jėzaus laidojimo drobeles. Tik tada jis viską prisiminė, suprasdamas, kad Jėzus turėjo prisikelti ir mums tapti amžinojo gyvenimo šaltiniu.

Lukas pasakoja, kaip moterys prie Viešpaties kapo girdėjo tuos angelo pasakytus žodžius : „Atsiminkite, ką Jėzus yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti“. „Tuomet“ komentuoja Lukas, „ jos prisiminė Jėzaus žodžius“, kuriuos prieš tai jos buvo visiškai pamiršusios. Iš tikrųjų sinoptinės evangelijos primena, kad Kristus tris kartus labai aiškiai pranešė apie savo mirtį ir prisikėlimą.

Bet mokiniai nesuprato jo žodžių ir jie juos labai greitai pamiršo. Šv. Matas savo pasakojimu apie Kristaus kančią ir prisikėlimą, kurį mes perskaitėme šiais metais, Verbų Sekmadienį ir Velykų naktį, perduoda ypatingus ir kartais labai savotiškus prisiminimus, paskelbiančius prisikėlimą. Po Paskutinės Vakarienės, atvykus į Alyvų kalną, pranašaudamas visų apaštalų pasipiktinimą, Viešpats cituoją Zacharijo knygą: „Ištiksiu piemenį ir avių kaimenė išsisklaidys.“

Po to Jėzus priduria: O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją. Velykų rytą, po antrojo Mato paminėto žemės drebėjimo, tuos Viešpaties žodžius moterims primena galingas, spindintis angelas. Visi mokiniai kviečiami sutikti Jėzų ant aukšto kalno Galilėjoje, gyvenimo su Kristumi patirties šalyje. Mokiniai ten supras, kad Jėzus savo naujame gyvenime bus su jais kasdien ir visada iki pasaulio pabaigos. Tačiau norėdamas atskleisti Kristaus prisikėlimą, Matas nelaukė Velykų dienos.

Jau Didįjį penktadienį jis ėmė jį atvirai skelbti, rodydamas, kad Viešpaties galutinė pergalė tiesiogiai kyla iš jo nusižeminimo ir kančios. Aprašydamas Jėzaus mirtį ant Kryžiaus, Matas primena, kad nukryžiavimo metu nuo šeštos iki devintos valandos, visą kraštą apgaubė tamsa, ir kad, devintą valandą, Jėzui atidavus dvasią, „šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios“. O paskui Matas mini nuostabius, stebinančius reiškinius, apie kuriuos niekas kitas nekalba : „žemės sudrebėjo, uolos ėmė skeldėti, atsivėrė kapų rūsiai ir daug užmigusių šventųjų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapo po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė“.

Neįmanoma žinoti kokiais prisiminimais ir kieno liudijimais čia remiasi pirmasis evangelistas. Viešpaties mirties akimirką, kai vėl pasirodė saulės šviesa po trijų valandų tamsos, ar kai kurie žmonės tikrai pajuto žemės drebėjimą? Ar po Kristaus prisikėlimo, kai kurie Jeruzalės gyventojai tikrai išvydo sugrįžusius iš kapų šventuosius? Bet kuriuo atveju, Sename Testamente žemės drebėjimai ir mirusiųjų prisikėlimas yra laikomi Viešpaties paskutinės dienos ženklais.

Mato evangelijoje, reiškiniai, kurie įvyko tuoj pat po Kristaus mirties jau skelbia ne tik Viešpaties prisikėlimą, bet ir visų dalykų atnaujinimą Kristuje. Matas norėjo parodyti, kad Kristaus mirties akimirką iš karto įvyko pats radikaliausias pokytis. Suiro senasis pasaulis ir gimė naujasis. Tamsybės ir mirties jėgos jau nugalėtos. Nuodėmių uždanga mūsų nebetrukdo prieiti prie Tėvo.

Žemės drebėjimas, kapų atsivėrimas ir šventųjų mirusių regėjimai išreiškia ne tik Kristaus nusileidimą į pragarus išlaisvinti visų praeitų laikų teisiųjų, bet ir viso pasaulio, visos žmonijos prisikėlimą. Šimtininkas ir pagonių kareiviai atsiverčia. Tikėjimas ima atgimti pamaldžių žydų moterų širdyse.

Brangūs broliai ir seserys, prisikėlusių Dievo vaikų pasaulis jau prasidėjo ir jis bus amžinas. Tad įeikime į savo Viešpaties džiaugsmą. Per visą Velykų laiką, nonos himnas kasdien primins Mato evangelijos Pasijos pasakojimą, ir atgaivins mūsų viltį bei džiaugsmą. Mes giedosime : „Novata sæcla credimus – Tikime atnaujintą pasaulį, žlugus įstatams mirties, dovaną amžino gyvenimo, kuris nepaliaus niekados“. Kristus tikrai prisikėlė, aleliuja, aleliuja.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/244-velyk%C5%B3-homilija.html