Velyknakčio šviesa

Didžiojo šeštadienio vakare, nusileidus saulei, susirenkame švęsti Velyknakčio liturgijos – Kristaus prisikėlimo, perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš tamsos į šviesą. Nuo penktadienio Kristus buvo paguldytas kape. Rodos, mirtis jį visiškai nugalėjo, ir ši Velykų naktis, panirusi į tamsą ir tylą, atrodo kaip mus nuo Dievo skiriančios mirties simbolis. Tačiau kaip tik šiuo momentu, nakties tyloje, Dievas apreiškia savo visagalybę per Jėzaus prisikėlimą. Šios nakties budėjimas turi keturias dalis: Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos liturgijas, kurios pamažu atskleidžia Velyknakčio slėpinį.

Pradedama Žiburių liturgija. Žydai turėjo paprotį vakarais uždegti žvakę ir kalbėti palaiminimo maldą. Šį paprotį perėmė ir krikščionys. Ši šviesos apeiga (lot. lucernaria) kasdien būdavo atliekama vakare per Mišparus. Panašia apeiga prasideda ir Velyknaktis, tačiau čia ji įgauna vis dėlto neprilygstamą matmenį ir reikšmę. Šventoriuje užkuriamas laužas ir nuo jo užžiebiama prabangiai išpuošta neįprasto dydžio žvakė. Tarsi gyva jos liepsna tampa prisikėlusio Kristaus simboliu. Kunigas arba diakonas, iškėlęs šią žvakę, procesijos priešakyje žengia vidun į tamsoje tebeskendinčią bažnyčią. Kylančiu tonu jis tris kartus gieda „Kristus mums šviečia“ (lot. Lumen Christi), o tikintieji atsako: „Dėkojame Dievui“ (lot. Deo gratias), ir tuo metu prisidega žvakes nuo jo laikomos žvakės. Tai naujo gyvenimo, gaunamo iš prisikėlusio Kristaus, simbolis. Atėjus prie altoriaus, Velykų žvakė yra laiminama nuostabia malda „Tedžiūgauja“ (lot. Exultet), kuri iškilmingai skelbia Velykų šventę. Ši malda – tai iš Šventojo Rašto sudaryta poetinė giesmė; jos autoriumi laikomas šv. Ambraziejus († 397).

Žodžio liturgijoje Velyknaktį skaitomi septyni ilgi skaitiniai iš Senojo Testamento. Šiuose tekstuose jau esama užuominų apie Krikštą ir naująjį pakrikštytųjų gyvenimą. Po kiekvieno skaitinio eina giesmė ir kunigo kalbama malda. Ypač svarbus tekstas, kuriame pasakojama apie iš Egipto vergovės bėgančių žydų perėjimą per Raudonąją jūrą. Krikščioniškoji tradicija labai anksti čia įžvelgė Krikšto įvaizdį, kai panyrama ir prisikeliama naujam gyvenimui. Po skaitinių užgiedama „Garbė Dievui aukštybėse“ (lot. Gloria in excelsis Deo). Nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro gedulingai tylėję bažnyčios varpai vėl suskamba, džiaugsmo ir triumfo gaida pritardami šiam angelų himnui.

Toliau skaitomas skaitinys iš Laiško romiečiams: „Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (6, 3–4). Šis tekstas atskleidžia giliausią Velyknakčio prasmę, kad sakramentais perkeičiamas mūsų žemiškasis gyvenimas. Visi susirinkusieji atsiliepia į skaitinį giedodami „Aleliuja“. Šio džiaugsmo šūksnio negirdėjome per visą gavėnią. Dabar jis vėl nuaidi Kristaus prisikėlimo garbei, ir bus giedamas visose pamaldose iki Sekminių. Galiausiai kunigas arba diakonas skaito pasakojimą apie Kristaus prisikėlimą, pagal metus paeiliui imamą iš trijų sinoptinių evangelijų.

Trečioji Velyknakčio dalis yra Krikšto liturgija. Prieš pagimdydama Kristui naujų jo mistinio kūno narių, Bažnyčia litanijoje prašo visų šventųjų užtarimo; paskui palaiminamas krikštyklos vanduo panardinant į jį Velykinę žvakę. Tada, jeigu yra krikštijamųjų, kunigas krikštija katechumenus ir suteikia jiems Sutvirtinimo sakramentą. Kiekvienam jų jis duoda po uždegtą žvakę. Toliau visi dalyvaujantys krikščionys dar kartą uždega savo žvakę ir atnaujina savo Krikšto pažadus. Šis atnaujinimo aktas – esminis Velykų vigilijos elementas, atliekamas net tada, kai nėra krikštijamųjų. Krikšto pažadų atnaujinimas suteikia progą viešai patvirtinti ištikimybę Tikėjimo išpažinimo (lot. Credo) slėpiniams.

Krikštas ankstyvojoje Bažnyčioje vadintas ir Apšvietimo sakramentu: Dievo šviesa įžengia į mus, ir todėl patys tampame šviesos vaikais. Šiai tiesos šviesai, kuri mums rodo kelią, mes nenorime leisti mumyse užgesti. Trokštame sergėti šią šviesą nuo visų galių, norinčių ją užgesinti ir vėl mus nublokšti į Dievo ir pačių savęs nepažinimo tamsą. Tamsa kartkartėmis gali atrodyti patogi. Galiu pasislėpti ir praleisti savo gyvenimą miegodamas. Tačiau pašaukti esame gyventi ne tamsoje, bet šviesoje. Per Krikšto pažadus kasmet vis iš naujo uždegame šią šviesą, tai yra kiekvienas asmeniškai išpažįstame, kad pasaulis ir mūsų gyvenimas yra ne atsitiktinumo, bet amžinojo proto ir amžinosios meilės vaisius, yra sukurti visagalio Dievo. Viešpats dovanojo mums tiesos šviesą. Ši šviesa sykiu yra ugnis, iš Dievo kylanti jėga, kuri ne griauna, bet trokšta perkeisti mūsų širdį, idant taptume tikrais Dievo žmonėmis, o jo ramybė imtų veikti šiame pasaulyje.

Po Krikšto liturgijos eina paskutinė dalis – Aukos, arba Eucharistijos, liturgija. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo įprasta vyskupui ar kunigui po pamokslo tikintiesiems sušukti: „Atsigręžkite dabar į Viešpatį“ (lot. Conversi ad Dominum). Tai reiškė atsigręžti į rytus – į patekančią saulę, kaip sugrįžtančio Kristaus ženklą. Jei tai dėl kokių nors priežasčių būdavo neįmanoma padaryti, tikintieji pasisukdavo į Kristaus kryžių ant altoriaus, vidumi atsigręždami į Viešpatį. Juk galiausiai svarbus kaip tik šis vidus, mūsų sielos atsigręžimas į Jėzų Kristų ir per tai į gyvąjį Dievą, tikrąją šviesą. Su tuo susijęs kitas šūksnis, dar ir šiandien prieš Eucharistijos maldą adresuojamas tikinčiųjų bendruomenei: „Aukštyn širdis“ (lot. Sursum corda). Šie kunigo žodžiai yra kvietimas nusigręžti nuo visokio susitelkimo į savo rūpesčius, baimes, išsiblaškymus ir pakelti aukštyn savo širdis, atnaujinti savo krikščioniškąjį gyvenimą, vis iš naujo atsiversti, visu savo gyvenimu pasisukti į prisikėlusį Viešpatį, kurio švęsdami Eucharistiją einame pasitikti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-03.pdf