Pranašui Elijui Dievas apsireiškė ne audra, žemės drebėjimu ar ugnimi, bet „švelnios tylos balsu“. Kartais ir su mūsų gyvenimu būna panašiai kaip su besikeičiančiu oru. Darganotą ir audringą pakeičia gražus ir saulėtas oras. Žmogaus dvasia yra šventovė, ir Dievas ateina į ją ne žemės drebėjimu, ne ugnimi, bet tylos balsu. Mano dvasia yra ta vieta, kur gali reikštis Dievo tyla. Dievas yra tyloje, panašiai kaip ant Horebo kalno, jis panašiai kaip Kristus audringame ežere visa nutildo. Dievo duodama tyla nereiškia atsitraukimo nuo šio pasaulio reikalų. Tos tylos nepasieksime vien tik išjungę garsiakalbius ar susiradę gražią vietelę gamtoje. Dievo duodama tyla yra ramybės dovana, kurią Dievas įlieja į žmogaus širdį. Ši tyla reiškiasi darniu gyvenimu su Dievu, gamta, kitu žmogumi ir savimi pačiu.

Tyla ir ramybė neatsiranda be žmogaus bendradarbiavimo. Mums reikia angažuotis patiems, reikia drąsos ir tikėjimo, kad pasitikėtume meile, ją priimtume ir vis iš naujo jos raginami atsilieptume. Šventajam Petrui taip pat reikėjo laiko ir malonės, kad galėtų augti tikėjimu. Dievas gimdo tylą drąsioje ir gebančioje pasitikėti sieloje, kuri, be kita ko, taip pat turi būti kantri savo pačios atžvilgiu.

Audra arba kova su gamtos gaivalais Biblijos kalba reiškia kovą su blogiu. Valtis, kurioje plaukia mokiniai, simbolizuoja istorijos bangų mėtomą Bažnyčią. Jėzaus atėjimas ežero paviršiumi ir audros nuraminimas yra nuolatinio Kristaus buvimo tarp mūsų ženklas. Jis nuolat budi ir sako: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite.“ Irklavimas – tai kova su blogio galybėmis ir žmogiškuoju silpnumu. Mus mėto nuodėmingumo, trapumo ir silpnybės bangos, kurios gali pragaištingai praryti. Kai esame tragiškoje situacijoje ir jaučiame, kad mus skandina blogio bangos, turime šauktis Jėzaus kaip Petras: „Viešpatie, gelbėk mane!“

Jėzus stengėsi išvengti, kad įaudrinta duonos padauginimo stebuklo minia nevirstų politine demonstracija. Siekdamas išvengti klaidingo supratimo Jėzus žmonėms tik nuorodomis leido suprasti esąs Mesijas. Jis taip pat uždraudė mokiniams vadinti jį Mesiju žmonių akivaizdoje. Tačiau žmonės ir be žodžių labai gerai suprato mesijinį duonos padauginimo ženklą. Jėzus stengiasi išsklaidyti minią ir siunčia žmones namo. Jis priverčia mokinius tuoj pat išplaukti valtimi.

Žmonės jį nuvylė, ir jis turi juos nuvilti, nes jie mąsto visiškai skirtingais lygmenimis. Visą krikščionybės istoriją lydi politinio pobūdžio nesusipratimai ir gundymai. Jėzus vėl vienas – Evangelijos pasakojime tai pakartotinai pabrėžiama. Jis kreipiasi į Tėvą: nakties sutemos atskiria nuo pasaulio, o vidinis žvilgsnis nukreipiamas tik į neregimąjį Dievą. Jėzus praleidžia maldoje tris ketvirtadalius nakties.

Mokiniams buvo pasakyta laikytis arti kranto ir vėliau pasiimti į valtį Jėzų. Tačiau Jėzus užtruko, o priešingas vėjas nupūtė valtį į gilumą. Mokiniai išgąstingai suko galvas, kaip galės paimti Jėzų į valtį. Tuomet įvyko tai, ką šie patyrę žvejai atpasakojo žodžiais: Jėzus atėjo pas juos žengdamas ežero paviršiumi. Tai turėjo būti ypatingas reginys – nusigandę mokiniai pamanė, kad tai šmėkla. Ar ne tokį Jėzų prie palaikio savo gyvenimo laivelio įsivaizduoja daugelis žmonių? Žmones gąsdina nesuprantami Jėzaus žodžiai, jų nuomone, su gyvenimo realybe nesiderinantys reikalavimai. Tokiems žmonėms Jėzus neatrodo esąs iš kūno ir kraujo. Jie mano, kad tai šmėkla. Vaizduotė išradingai piešia netikrus Dievo įvaizdžius – šmėklas: reiklaus pedantiško teisėjo, neatleidžiančio nė menkiausio netikslumo buhalterio ir daugybę kitų.

Šių šmėklų teisėtai išsigąstame. Gyvasis Jėzus nori mus nuo jų išvaduoti ir sako: „Tai aš. Aš esu kitoks negu jūs mane matote. Jūs matote šmėklas, o aš esu jūsų Išganytojas.“

Jėzus supeikia menką Petro tikėjimą. Tikras tikėjimas yra didis, jis reiškia neribotą pasitikėjimą Dievu. Už tokį tikėjimą Jėzus giria Kafarnaumo šimtininką ir kanaanietę. Jie pagal kilmę nepriklausė žydams, tačiau tikėjimu pranoko išrinktosios tautos atstovus. Menkas tikėjimas yra sumišęs su išskaičiavimu ir abejone. Menkas Petro tikėjimas išgelbėja jį nuo paskendimo, tačiau tai tik pradžia – jam reikia augti. Brandinti tikėjimo dovaną – viso gyvenimo iki mirties užduotis.

Turime išlaikyti viltį ir stengtis įveikti pasitaikančius sunkumus, kad mūsų nepaskandintų blogio bangos, o nuodėmės ir silpnybės nenuslopintų dvasinio gyvenimo. Būtina šauktis Kristaus ir maldauti jo pagalbos. Jei norime, kad jis veiktų mūsų gyvenime, mus vestų, padėtų vaduotis iš blogio, turime visiškai jam atsiduoti. „Kodėl suabejojai, mažatiki?“ – tai Jėzus žodžiai kiekvienam. Be tikėjimo ir pasitikėjimo būsime panašūs į skęstantį Petrą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-13-14.pdf