Troškulys ir versmė

Žiniasklaidos pranešimų įtaigumas grindžiamas faktų svarba. Tačiau kiekvienas žinome, kad atpasakojant įvykį tiesiog neįmanoma iš nuosavo kailio išsinerti – išsiveržti iš savo mąstysenos ribų. Net ir tie žurnalistai, kurie sakosi perteikiantys tik faktus, savo pranešimuose taip pat neišvengia asmeninio požiūrio atspalvių. Iš evangelistų irgi nedera laukti tikslaus buvusių pokalbių įrašo. Jėzaus žodžius ir veiksmus evangelistai perteikia remdamiesi savo suvokimu bei patirtimi. Ne visuomet įmanoma ar naudinga išgryninti tik faktus, slypinčius asmeniškai nuspalvintame ir vaizdžiame pasakojime. Kita vertus, evangelistas nėra vien poetiško pasakojimo kūrėjas ar manipuliuotojas: jis pasakoja ir drauge aiškina, jis išpažįsta, tačiau to, ko nebuvo, neišgalvoja. Toks pasakojimo ir aiškinimo lydinys ypač būdingas šventojo Jono evangelijai – evangelistas yra drauge liudininkas ir pranašas.

Pokalbyje su samariete pamažu vis aiškiau atskleidžia, kas yra Jėzus. Pirmiausia šiame pasakojime susiduriame su žmogumi, nuvargusiu ir ištroškusiu žydu. Tačiau netrukus paaiškėja, kad prašantysis vandens yra ypatingas asmuo. Jis žino, kas toji moteris, taip pat pasakoja apie save. Jis turi Dievo dovaną ir duoda ją tam, kas paprašo. Jis didesnis už patriarchą Jokūbą, nes duoda vandens, pasemto iš paties Dievo ir teikiančio žmogui ramybę, numalšinančio troškulį, kad žmogus daugiau nebetrokštų. Jėzus yra pranašas: įstengia pažvelgti į žmogaus širdies gelmę. Jis yra Mesijas, nes viską paskelbia ir atsako į žmogaus klausimus. Jis suteikia aiškumo, pamoko, teikia gyvybę ir išganymą. Ne kiekvieną Kristaus pažinimas nušviečia kaip žaibas. Kartais Kristaus tikrovė atsiskleidžia palaipsniui, sluoksnis po sluoksnio.

Tikinčio žmogaus sąžinei vienas svarbiausių klausimų: Ar tinkamai meldžiuosi? Ar Dievui patinka mano malda, ar jis ja džiaugiasi? Ar malda randu Dievą, o gal su Juo prasilenkiu? Ar melsdamasis sutinku gyvąjį Dievą, ar vien kalbu magiškas formules? Dievo ir žmogaus susitikimo maldoje klausimas, pasak Jėzaus, rūpi ir Dievui. Jėzus mums laiduoja, jog Tėvas nori tokių žmonių, kurie tinkamai jį garbintų. Todėl mums nereikia nerimauti, kad Dievą apsunkiname savo maldos bandymais. Jis mūsų laukia ir pasitinka. Kokia yra tikro ir deramo garbinimo esmė? Jėzus atsako į klausimą, kėlusį aštrių diskusijų jo amžininkams: kur dera garbinti Dievą, kur yra ta tikroji garbinimo vieta? Tai nebūtinai Roma, Šventoji Žemė ar kokia garsi šventovė, ji yra ne tik bažnyčioje ar gamtoje. Visos minėtos vietos nėra „tikroji“ Dievo garbinimo vieta ta prasme, kad jos negarantuoja, jog ten bet kuriuo atveju būtinai sutiksime Dievą. Dievas yra Dvasia, todėl jo negalime susieti su apibrėžta vieta. Dievas yra visur esantis, jis esti daugybėje vietų. Jis yra bažnyčiose, šventovėse, malonėmis garsėjančiose vietose – čia Dievo esamybė tarsi labiau priartėja prie žmogaus, ji tarsi labiau juntama. Tačiau net malonėmis garsėjančiose šventovėse susitinkama su Dievu tik tokiu mastu, kokiu žmogus gyvena ir garbina „dvasia ir tiesa“. Tikras garbintojas turi būti įpratęs bendrauti dvasia, jis turi būti gimęs iš Dvasios ir pašventintas tiesos žodžiu. Jei Dievas trokšta tokių garbintojų, privalome atsižvelgti į jo troškimą, turime stengtis suvokti tuos sunkius Jėzaus žodžius, kuriais jis žmonių kalba perteikia Dievo troškimą.

Visus nežydus gali papiktinti Jėzaus tvirtinimas: „Išganymas ateina iš žydų.“ Ši tauta sudarė sandorą su Dievu ir dovanojo pasauliui Mesiją. Nepaisyti istorinių faktų būtų beprotybė. Išganymas ateina ne vien dėl žydų, bet iš žydų visiems tikintiesiems. Negalima neigti Dievo teisės būti žmonijos istorijos Viešpačiu.

Misija prasideda nuo tikėjimą patyrusio žmogaus liudijimo. Tokia buvo ir pirmoji misionierė samarietė: ją labiausiai palietė, kad nepažįstamas svetimšalis Jėzus žinojo jos gyvenimo blogybes, dvasinę stoką. Kiekvienas žmogus, šalia Bažnyčios mokomų tikėjimo tiesų, turi taip pat savo asmeninį tikėjimo pagrindimą arba asmenine patirtimi grindžiamą motyvaciją. Turint tokią patirtį ir liudijimo pagrindą gali būti įveikta nuodėmė, perkeistas gyvenimas.

Kristus lieka atsivertusio asmens artumoje parodydamas, kad iš tiesų yra pasaulio Išganytojas. Kristaus duodamas vanduo tampa nesibaigiančia versme, teikiančia amžinąjį gyvenimą. Būtų neteisinga suprasti krikščionybę taip, tarsi tai būtų kažkas, ko prisisėmus į indus bažnyčioje galima parsinešti namo ir ten išpilti. Tikėjimas deramai plėtojasi tik ten, kur jis yra versmė kitiems. Kam dovanotas dieviškasis gyvenimas, tas turi jį dovanoti kitiems. Dieviškasis gyvenimas išsaugomas dalijantis juo su kitais.

Jėzus dar kartą parodo savo meilę samariečiams, anų laikų atmestiesiems. Jis papiktina visus, siekiančius klasifikuoti žmones, sudėstyti juos į lentynas ir suskirstyti pagal kokybę. Jėzus be išankstinio nusistatymo priima visus pas jį ateinančius žmones, nesvarbu, ką jie anksčiau galvojo ar darė, kokiai žmonių grupei priklausė ar buvo priskiriami. Jis yra tikrasis pasaulio Gelbėtojas. Jame pasaulis randa giliausią ir galutinę vienybę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-02.pdf