Šiandienos sekmadienis užbaigia Velykų oktavą – aštuondienį, kaip Viešpaties duotą dieną (plg. Ps 118, 24), paženklintą Prisikėlimo išskirtinumu bei mokinių džiaugsmu regint Jėzų. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šis sekmadienis vadinamas in albis (lot. alba – baltas), pagal baltus drabužius, kuriuos neofitai (gr. neophytos – asmuo, naujai priėmęs tikėjimą) užsivilkdavo per Krikštą Velyknaktį ir nusivilkdavo po aštuonių dienų. Palaimintasis Jonas Paulius II 2000-ųjų balandžio 30 dieną, paskelbdamas seserį Faustiną Kowalską šventąja, šį antrąjį Velykų sekmadienį pavadino Dievo gailestingumo sekmadieniu.

Dieviškojo gailestingumo ir gerumo yra turtingas šio sekmadienio Jono evangelijos skaitinys. Čia pasakojama, kad Jėzus po Prisikėlimo aplanko savo mokinius peržengdamas Paskutinės vakarienės menės užrakintas duris. Šv. Augustinas († 430) paaiškina, jog „užrakintos durys nesutrukdė to kūno, kuriame apsigyveno dievybė, įžengimui. Tasai, kuris gimdamas nepažeidė motinos mergystės, galėjo įžengti į Paskutinės vakarienės menę durims esant užrakintoms“; šv. Grigalius Didysis († 604) priduria, kad „mūsų Atpirkėjas pasirodė po savo Prisikėlimo neirstančiu ir apčiuopiamu kūnu šlovingoje būsenoje“, kuri jam priklauso amžinai, nes jis yra Gyvasis, atsisėdęs Tėvo dešinėje. Perkeistas, išlaisvintas iš savo mirtingo kūno, jis gali pasirodyti visur: jokios kliūtys nebegali sulaikyti jo atėjimo. Kaip ir buvo pažadėjęs, nepalieka mokinių našlaičiais (plg. Jn 14, 18); jis pasitraukė, bet tik dėl jų pačių gėrio (plg. Jn 16, 7). Mokiniams nė nespėjus susigaudyti, jis taria įprastą hebrajišką „Šalom“ – „Ramybė jums!“ Prisikėlusysis atneša žadėtą savo ramybę (plg. Jn 14, 27). Jo ramybė ne ta, kurią duoda pasaulis: ji teka iš jo artumo. Jėzus suteikia jiems Šventąją Dvasią. Šis veiksmas primena Pradžios knygos skaitinį, kur Dievas įkvėpė pirmajam žmogui alsavimą – gyvastį. Kaip Adomo alsavimas – gyvastis – atėjo iš Dievo, taip dabar naujasis mokinių dvasinis alsavimas – gyvastis – ateina iš Jėzaus (plg. Jn 19, 30; Pr 2, 7; Ez 37). Šventoji Dvasia prikelia mokinių tikėjimą, atveria jų gyvenimo horizontą, baimę pakeičia džiaugsmu. Regėdami prisikėlusį Nukryžiuotąjį, jie neištaria nė žodžio, tačiau ši nuostabos pagauta kontempliacija nėra nebyli, ji neatmeta liudijimo pareigos: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“

Pradžia apaštalams nėra labai padrąsinanti. Pradėjus tik nuo savų, iškart lydi nesėkmė. Štai vienas iš jų, Tomas, yra nesukalbamas ir nenori priimti džiaugsmingos Prisikėlimo žinios, kuri sudaro skelbiamos misijos branduolį. „Mes matėme Viešpatį!“ – džiūgaudami skelbia apaštalai, bet Tomas, kurio nebuvo tą vakarą, prigesina jų euforiją ir netiki jų liudijimu. Jis nori pamatyti, paliesti, asmeniškai išsiaiškinti. Tomas nepasitiki net regėjimu. Akys gali apgauti, todėl jis nori paliesti. Tomo asmenyje nėra sunku atpažinti šių dienų žmogų. Tomas yra industrinio ir materialaus pasaulio pradininkas, žmogus, kuriam vertinga yra tik tai, ką galima pamatyti, paliesti, pasverti, išmatuoti, apskaičiuoti. Mūsų amžiaus žmogui trūksta kontempliatyvaus pažinimo būdo, kada jausmai užleidžia vietą tylai, dėmesingumui, nuostabai, meilei, nuojautai. Be šio pažinimo gyvenimas pamažu skursta, darosi banalus ir paviršutiniškas. Žmogus, užvaldytas turėjimo, malonumo, vartojimo, nebegeba atrasti autentiškos gyvenimo prasmės. Slėpinys jam yra svetimas, įtartinas objektas ar net juokingas. Dievas ne tiek paneigiamas, kiek ignoruojamas.

Tačiau Tomas neužtrenkia durų, neužsirakina savo pozicijoje, nepadeda taško vieną kartą ir visiems laikams, manydamas, kad jau problema išspręsta: po aštuonių dienų jį randame kartu su kitais apaštalais kambaryje. Juk jei nebūtų norėjęs tikėti arba vėl įtikėti, nebūtų ten buvęs. Jis nori pamatyti, paliesti – taigi jis ieško. Po savaitės Jėzus vėl pasirodo mokiniams. Pirmą kartą jis ėmėsi iniciatyvos parodyti jiems savo rankas ir šoną. Dabar irgi kviečia Tomą įsitikinti tų pačių žaizdų dėka, kad tai – jis.

Tomas yra ant slenksčio tarp dviejų tikinčiųjų kartų. Jis priklauso „iš anksto paskirtų liudytojų“ (Apd 10, 41) grupei, kuri matė Prisikėlusįjį, taip pat ir tiems, kurie per amžius iš kartos į kartą priims tikėjimą, ateinantį ne tik iš apaštalų liudijimo, bet ir iš ieškojimų, nusivylimų, abejonių. Skausmas, blogis, neteisybė, mirtis, ypač kai kenčia nekaltieji, – visa tai yra išbandymas mūsų tikėjimui. Ir vis dėlto Tomo netikėjimas pasirodo esąs brangus bei naudingas, nes padeda mums atsikratyti klaidingo Dievo suvokimo ir atrasti tikrąjį jo veidą – veidą gailestingojo Dievo, kuris Jėzuje Kristuje prisiėmė kenčiančios žmonijos žaizdas.

Tomas gavo iš Viešpaties ir perdavė kitiems tikėjimo dovaną, užgrūdintą Kristaus kančios ir mirties bei sutvirtintą susitikimo su Prisikėlusiuoju. Tas tikėjimas buvo beveik miręs, bet jį atgaivino prisilietimas prie Kristaus žaizdų. Savo žaizdose Prisikėlusysis ne paslėpė, bet parodė ir dabar visiems teberodo žmogaus kančias ir vargus. „Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24), – šiais žodžiais šv. Petras kreipdavosi į pirmuosius atsivertusiuosius. Šitos žaizdos Tomui iš pradžių buvo kliūtis tikėti, nes jos bylojo apie Jėzaus pralaimėjimą. Tačiau tos pačios žaizdos, susitikus su prisikėlusiu Viešpačiu, tapo pergalingos meilės įrodymu. Būtent šios gailestingumo žymės, kurias Kristus prisiėmė iš meilės žmonėms, padeda mums suprasti, kas yra Dievas. Tik tas Dievas, kuris myli iki galo ir kuris prisiima mūsų žaizdas bei mūsų skausmą, ypač nekaltą kentėjimą, yra vertas tikėjimo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-03.pdf