Tikėjimas – meilės vaisius

Išganytojas savo žaidas rodo ne tam, kad mokinius išgąsdintų, bet kad patvirtintų savo kaip kentėjusio Mesijo tapatybę. Mesijas be žaizdų ne Mesijas. Be kryžiaus kančios jis yra netikras Atpirkėjas. Jėzaus žaizdos – meilės žmogui ženklai, užrašyti ant Išganytojo kūno, kad kiekvienas, kuris net skaityti nemoka, suprastų šį meilės žmonijai raštą. Jėzus nori paliudyti, kad po kryžiaus kančios tikinčiajam gyvenimas netampa lengvesnis ar patogesnis. Svarbiausia tai, jog jis tampa išganingąja kančios akademija, teikiančia savo diplomą amžinajame gyvenime. Tomai, paliesk mano žaizdas, tu neesi vienas savo kančioje, ir aš, tavo Viešpats, kenčiu. Mūsų kančios valandomis Jėzus kviečia prisiliesti prie jo žaizdų, prie jo krucifikso, prie Eucharistinio kūno.

Mes dažnai manome, jog tikėjimas duoda visus neginčytinus ir nepaneigiamus atsakymus. Taip nėra. Ir didžius šventuosius apimdavo abejonės ir stiprios dvasinės sausros. Apaštalo Tomo rankoje yra mūsų visų rankos, kad, liesdami Jėzų Tomo ranka, įtikėtume Viešpačiu Jo tiesiogiai nepalietę. Mes tikime remdamiesi Evangelija, apaštalų ir jų mokinių liudijimais, tikime šimtų tūkstančių kankinių tikėjimo liudijimu. Ir šiandien Viešpats mums rodo savo žaizdas, kad sustiprintų mūsų tikėjimą. Jo žaizdas mes matome tikėjimo kankinių kūnuose: tūkstančiuose nukryžiuotų koliziejuose ar plėšrių žvėrių sudraskytų romėnų cirkuose, rafinuočiausiai kankintų, apšmeižtų, nuteistų, ištremtų ir lageriuose žuvusių kūnuose šviečia Kristaus žaizdos, liudijančios amžinąjį prisikėlimą. Tačiau pastebime keistą paradoksą. Šiandien daug kas mato, jog karingoji ateistinė ideologija vos visiškai nesunaikino buvusių sovietinių šalių, tačiau vis tiek kovoja su Bažnyčia ir nori ją sunaikinti. Persų poetas ir moralistas Saadi sako: „Aš bijau Dievo, bet labiausiai bijau žmogaus, kuris nebijo Dievo.“

Pirmieji krikščionys gerai suprato, iš kur kilo apaštalo Tomo tikėjimas: iš meilės. Tikėti reiškia atrasti, jog Dievas mus myli, tai reiškia atverti savo širdį Dievo malonei ir leisti ją užkariauti jo meilei. Jei tu myli, Dievas įeina į tavo širdį ir liudija tavyje save. Jėzaus pergalė skelbia prisikėlimą iš numirusių, amžinąjį gyvenimą ir meilės pergalę prieš neapykantą. Kristus laimėjo pergalę savo krauju. Pasaulio galingieji pergales laimi liedami kitų kraują, viską griaudami, sėdami neapykantą ir mirtį. Daug žmonių anuomet Jėzų matė, bet netikėjo. Kristus priekaištauja sakydamas: „Jūs mane regėjote ir netikite“ (Jn 6, 36). Kiekvienam iš mūsų taip pat reikia pradinio tikrumo, ant kurio stovėtų mūsų tikėjimas. Netiesa, kad tikėdami mes atmetame proto ir širdies argumentus ar jausmus Dievui. Neišmintingas krikščionis nėra tikrasis krikščionis. Jis yra vargšas iliuzijų kupinas asmuo, kuris susidūręs su pirmais sunkumais atsisakys religijos. Tikėjimas apima visą asmenį – jo mąstymą, elgesį ir pasaulėžiūrą. Toks tikėjimas pasiekiamas ne galva, bet širdimi, skausmu, džiaugsmu, išgyvenimu, t. y. visais mūsų jausmais. Tačiau visada mūsų tikėjimui reikia pamato, tvirtos uolos. Apaštalui šiuo tikrumu buvo Jėzaus apsireiškimas. Jėzus Tomui duoda suprasti, jog nuo šiol bus palaiminti tie, kurie tikės nematę, tikės, kuomet ne viskas bus aišku ir ne viską bus galima patikrinti ar paliesti, todėl kad tikėjimas yra ne patirties, bet meilės vaisius.

Mes būtinai privalome suprasti, kodėl apaštalas Tomas netikėjo kitais apaštalais, liudijančiais Kristaus prisikėlimą. Nesupratę Tomo, nesuprasime ir visų tų, kurie, nepaisant įtikinėjimų ir argumentų, ne tik netiki, bet dar labiau tolsta nuo tikėjimo. Daugelio žmonių netikėjimo priežastis gali būti ne tik tingėjimas arba bloga valia. Dažniausiai žmonės netiki todėl, kad nemato tikėjimo darbų mūsų, krikščionių, gyvenime. Užuot buvę šviesa ir druska pasauliui, būname klampus smėlis, tamsybės ir sužiedėjusi kieta duona. Šitokiam ateizmui atsirasti nemažą akstiną kartais gali duoti ir patys tikintieji, kurie, kad ir religingai auklėti, savo religinio, moralinio ir socialinio gyvenimo klaidomis greičiau uždengia Dievą ir tikrąjį religijos veidą, negu jį atveria kitiems. Šv. Augustinas sako: „Žmogus be religijos yra keliautojas be tikslo, klausiantysis be atsakymo, kovotojas be pergalės, mirštantysis be naujo gyvenimo.“ Kiekvieną kartą, kai sutinkame žmogų, panašų į niekuo nepasitikintį apaštalą Tomą, privalome rimtai savęs paklausti: kokia yra mūsų – krikščionių įtaka visuomenei. Nusiminimas, ašarojimas, žvelgimas į praeitį, o ne į ateitį, – visa tai nėra tikėjimo prisikėlusiu Kristumi ženklas. Tomas evangelijoje vadinamas Dvyniu – mes esame apaštalo Tomo dvyniai, jo broliai ir seserys, kai netikime ir abejojame. Palaiminti, kurie tiki nematę! Tai dar vienas ir kartu paskutinis palaiminimas, užbaigiantis Kalno pamokslo palaiminimus. Velykų laikas visiems mums tebūnie proga su džiaugsmu atrasti mūsų tikėjimo ištakas ir Prisikėlusiojo buvimą su mumis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-03.pdf