Ar mums dar reikia Šventosios Dvasios? Kai ryte atskleidžiame laikraštį arba vakare žiūrime televizorių smalsaudami, kas naujo šalyje ir pasaulyje, mūsų dėmesį patraukia neramūs pranešimai apie terorizmą, kruvinus pasikėsinimus, katastrofas, ūkines ar politines suktybes, buitinius nesutarimus, virstančius žiauriomis žmogžudystėmis. Sąmyšį kelia tos pačios lyties santuokos, žmonių klonavimas ar sintetinės gyvybės kūrimas. Šie ir kiti faktai perša mintį, kad ne tik mūsų Žemė, bet ir mus supantis pasaulėlis serga Šventosios Dvasios stygiaus liga. Nuvertinta žmogaus gyvybė signalizuoja, jog nuvertintas ir pats žmogus. Mūsų pasaulis, besididžiuojantis savo techniniais civilizacijos laimėjimais, taip džiaugiasi savimi, kad Bažnyčia tokiam pasauliui tampa labiau kultūros paveldu nei žmonių gyvenimo dalimi, o Šventoji Dvasia visiškai nesuprantama esybe. Kyla rimtas klausimas: ar tikrai žmogus yra toks išmintingas, kad jam jau nebereikia Šventosios Dvasios? Ar gali žmogus būti išmintingas be atsakomybės?

Sekminių iškilmė suteikia progą pažvelgti į pasaulį visiškai kitoje perspektyvoje. Apaštalams reikėjo Šventosios Dvasios, Jos labai reikia ir mums. Sutinkame daug išsilavinusių, talentingų žmonių, kurie skundžiasi, kad jų gyvenimas pilkas. Jie turi gerą darbą, puikius namus, sveikus artimuosius, bet neturi gyvenimo tikslo. Visas gyvenimas kažkaip teka savaime. Kai kurie iš tokių žmonių priklausomi nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Daug žmonių būtent ir skundžiasi, kad nesuvokia savo gyvenimo prasmės, turtai ir garbė neteikia jiems gyvenimo džiaugsmo. Šventosios Dvasios atsiuntimas yra nepaprasta Dievo dovana. Šventosios Dvasios padedamas, žmogus tampa atsakingas už savo gyvenimą, šeimą, mokyklą ar darbą. Ši atsakomybė pasireiškia per protą ir valią. Žmogui būtina Šventosios Dvasios įtaka, kad protas būtų šviesus, o valia tvirta. Mums patinka tie, kurie yra išmintingi ir iniciatyvūs. Yra daug talentingų žmonių, bet jie nepanaudoja savo talentų. Jiems reikia Šventosios Dvasios, kad Dievo dovanos būtų išplėtotos ir įgyvendintos. Šventoji Dvasia ateina sutvirtinti „vidinio žmogaus“.

Šventosios Dvasios dovanos yra išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, Dievo baimė. Šios septynios dovanos sudaro pilnatvę. Ir jeigu mes priėmėme Sutvirtinimo sakramentą, šios dovanos jau yra mumyse. O jeigu šių dvasinių dovanų nematyti, vadinasi, jos mumyse miega. Mes privalome jomis naudotis. Tiesa, išminties ir supratimo dovanos mums duotos ne tam, kad eitume į egzaminą visiškai nepasiruošę, tikėdamiesi, Šventosios Dvasios padedami, gauti dešimtuką. Išmintis duota, kad neklaidžiotume pasaulio chaose, bet viską suderintume su Dievo valia. Supratimo dovana padeda atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, patarimo dovana – priimti teisingus sprendimus, žinojimo dovana – geriau pažinti Dievą. Tvirtumo dovana mus apginkluoja ypatinga jėga vykdyti Dievo valią. Maldingumo dovana suteikia tikrą Dievo garbinimo dvasią.

Ir yra dar viena – Dievo baimės dovana. Ar reikia bijoti Dievo? Jeigu vaikas tik bijo savo tėvo, viską vykdo, ką jis liepia, kad nenubaustų, tai kyla ne iš meilės. Bet jeigu myli tėvą, tai bijos jį įskaudinti, nuliūdinti, pasielgti neteisingai. Būtent tai ir bus Dievo baimė – dievobaimingumas. Ir Dievas mums suteikia šią nuostabią dovaną – bijoti nuodėmės ne dėl bausmės, bet kad neįskaudintume To, kuris mus taip myli. Tai greičiau ne Dievo baimės, bet Dievo meilės dovana. Turime melsti Šventosios Dvasios, kad šios dovanos būtų gyvos ir veiksmingos. Turime prašyti, kad Ji nuvalytų nuo mūsų širdžių purvą, kuris trukdo matyti šviesą. Mes esame lyg stiklinė prizmė. Jeigu prizmė ištepta, šviesa pro ją neprasiskverbia, bet jeigu ji švari ir tinkamai padaryta, pro ją praeina saulės spinduliai ir mes pamatome septynias vaivorykštės spalvas. Taip ir Šventosios Dvasios dovanos, pereidamos pro nesuteptą žmogaus širdį, veiksmingai sužiba žmogaus gyvenime. Visų prima turime apvalyti širdį Atgailos sakramentu.

Pranašo Ezekielio lūpomis Viešpats Dievas sako: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laikytumėtės mano įsakymų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26–27). Šventoji Dvasia kaip tik suteikia krikščioniui brandą, ištvermę ir svarbiausia – meilę.

Šventoji Dvasia yra žmogaus atnaujintoja, prikelianti žmogų iš nuodėmės ir mirties pelenų. „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63). Viešpaties žodžiai yra dvasia ir gyvenimas.

Todėl šiandien karštai meldžiamės psalmės žodžiais: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą.“ Melsdamiesi išreiškiame viltį, kad pasaulis, kuriame yra daug blogio, juda ne į neišvengiamą susinaikinimą, bet link Dievo Karalystės pilnatvės. Blogis labiau matomas ir nuodėmė uždengia Dievo buvimą pasaulyje, tačiau Šventoji Dvasia mums suteikia jėgų nugalėti blogį ir nuodėmę. Melskimės, kad atominės bombos nenusvertų sąžinės ir moralės. Prašykime Dievą sau išminties, kad būtume mąstantys ir atsakingi žmonės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-04.pdf