Būsima šventoji Hiacinta Mariskoti įstojo į bernardinių vienuolyną be jokio pašaukimo. Užtat ji negyveno pagal vienuolyno taisykles, o tik piktino savo drauges. Vieną kartą Hiacinta sunkiai susirgo. Jai pakvietė kunigą, bet šis, būdamas pamaldus vienuolis, nenorėjo eiti į jos puikiai papuoštą kambarį, manydamas, kad taip gyvendama vienuolė gali nueiti į pragarą. Dievo malonė laiku pasiekė jos širdį ir Hiacinta išsigandusi sušuko: „O Dieve! Ar tikrai dėl to palikau pasaulį, kad į pragarą nueičiau?” „Taip”, atsakė kunigas, „Tu eini į pragarą vedančiu keliu, nes ten eina vienuolės, kurios vienuolyne nori gyventi taip, kaip pasaulyje. Žinau, kad į rojų negali patekti sielos, pilnos tuštybės ir puikybės.”

Tie žodžiai taip giliai sujaudino Hiacintą, kad ji, pametusi visas žemiškas puikybes, pradėjo atgailauti. Ir kaip pirmiau tik savo drauges piktino, taip dabar ji tapo geriausiu pavyzdžiu.

Toks priminimas, jog palikai pasaulį, kad taptum šventa, gali ir tave paskatinti lipti vis aukščiau į švento tobulumo kalną ir nugalėti visas kliūtis, kurias sutiktum šiame gyvenime. Todėl dažnai klausk pati savęs: dėl ko paniekinau pasaulį ir pasirinkau tarnauti Dievui neturte, skaistybėje ir paklusnume? Kas iš to bus, jei pametusi pasaulį gyvensiu pasaulietiškai ir nesirūpinsiu savo šventumu? Šis nerūpestingumas nuves mane į pragarą.

Šv. Alfonsas Liguori / Iš knygos „Dvasiškas maistas Kristaus sužieduotinei”