Pagarba šeimoje

Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Pagarba žmogaus asmeniui yra kertinis žmonių visuomenės akmuo. Kur nėra šios pagarbos, įsigali visokie nusikaltimai, prievartavimai, priespauda. Geroje krikščioniškoje šeimoje pagarba yra gerų santykių prielaida ir priežastis, drauge ir padarinys. Tai yra būtina meilės ryšių plėtojimo sąlyga. Gera šeima savo ruožtu puoselėja pagarbą visiems kitiems visuomenės nariams. Trijuose šio sekmadienio skaitiniuose kalbama apie pagarbą kaip reikalavimą gerai šeimai. Skaitinyje iš Siracido knygos keletą kartų pavartojami graikiški žodžiai, nusakantys pagarbią vaikų nuostatą tėvų atžvilgiu. Pirmosios iš šių sąvokų biblinė vartosena reiškia šlovinimą ar aukštinimą. Daiktavardine jos forma nusakoma Dievo šlovė, pasireiškianti išoriškai. Taigi vaikai yra prašomi pripažinti savo tėvų vertę ir gerbti juos. Pirmojoje eilutėje nurodoma, jog šią pagarbą nustatė pats Dievas: „Viešpats pagerbia tėvą”. Antroji sąvoka, vartojama graikiškajame Siracido knygos tekste, taip pat nusako pagarbą, tačiau jaučiamas dar pagarbios baimės prasminis atspalvis. Taigi pagarba kaip garbinimas ir pagarbumas yra neatskiriami dalykai, lydintys tėvų ir vaikų santykius. Siracido knygos autorius pabrėžia, jog besivadovaujantys šiomis nuostatomis „ilgai gyvens”. Ši mintis paimta iš Dekalogo (plg. Iš 20, 21), kuriame ketvirtasis Dievo įsakymas gerbti tėvus žada ir atlygį. Pažymėtina, jog iš dešimties Dievo įsakymų tik vienas pabrėžtinai susietas su žadamu atlygiu. Tai ženklino jo svarbą žydų akyse. Tėvai savo vaikų atžvilgiu yra Dievo įrankiai ir gyvybės versmė. Tėvai savo vaikams ypatingu būdu yra Dievo atvaizdas.

Krikščionių tikėjimo požiūriu „ilgas gyvenimas” įgyja naują matmenį. Naujajame Testamente gyvenimas nesibaigia fizine mirtimi. Gyvenimas yra amžinas ir tęsiasi po mirties, nes tai yra gyvenimas su Dievu. Tokiam gyvenimui pagarba tėvams yra būtina prielaida. Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius vaizduoja krikščionis, gyvenančius pagarboje ir meilėje. Dorybių sąrašo ašis yra pasiaukojanti meilė, o jos pavyzdys – Kristus. Ištrauka baigiama nurodymais šeimos nariams. Paulius sako, jog viskas įmanoma, jei juose „vaisingai gyvuoja” Kristaus žodis.

Kristaus žodis „vaisingai gyvena” Marijoje. Tai laiduoja pagarbą Šventosios Šeimos tarpusavio santykiuose. Po Jeruzalės šventyklos aplankymo Marija, grįžus į Nazaretą, „laikė visus įvykius savo širdyje”. Jėzaus vaikystės aprašymą randame tik Luko evangelijoje (2, 41–52). Natūralu, kad šis Jėzaus gyvenimo laikotarpis nuolat žadino žmonių vaizduotę. Paplito apokrifiniai raštai, vaizdavę ypatingus stebuklus, vykusius Kristaus vaikystės metais. Pavyzdžiui, apokrifinėje Tomo evangelijoje vaizduojama, kaip Jėzus žaidžia ant jūros kranto ir lipdo paukštelius iš molio, po to savo žodžiu jiems įkvepia gyvybę. Luko evangelija, skirtingai nuo apokrifinių raštų, nevaizduoja jokių stebuklingų dalykų Jėzaus vaikystėje. Jėzus atlieka tradicinę žydų berniuko pareigą, ženklinančią įžengimą į brandą. Geriausias liudijimas apie Evangelijose neaprašytąjį Jėzaus gyvenimo laikotarpį yra viešasis Jėzaus gyvenimas. Gyvenimo laikotarpis su Marija ir Juozapu apibūdinamas glaustai, bet labai reikšmingai: „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse”.

Dvylikametis Jėzus šventykloje oficialiai tampa Dievo tautos nariu. Jo pasitraukimas nuo tėvų anaiptol nereiškia pabėgimo. Vis dėlto pradingus berniukui jo tėvai nerimauja. Anot Luko, ieškota tris dienas. Gal tai aliuzija į tris dienas, praleistas kape? Į Marijos priekaištą dvylikametis Jėzus atsako neatsiprašinėdamas. Jis pats yra nustebęs ir klausia. Susijaudinusiems tėvams Jėzus pareiškia, jog niekas negali atitraukti jo nuo jo misijos. Išsakęs tėvams, kad pats svarbiausias dalykas yra dangiškojo Tėvo valia, jis, kaip rašo evangelistas: „buvo jiems klusnus”.

Ar Luko aprašyta scena rodo, jog Marija ir Juozapas nesuvokė savo vaiko dievystės? Taip manyti būtų klaidinga ir lygiai taip pat klaidinga būtų teigti, jog Dievas jiems vienu kartu įkvėpė visą žinojimą apie Įsikūnijimo ir Prisikėlimo slėpinius. Šie paprasti Galilėjos žmonės, žinoma, nesamprotavo Nikėjos ar Chalkedono Susirinkimo formuluotėmis. Dievas veda juos karališkuoju keliu, tačiau neapsaugo nuo kelio netikėtumų. Mūsų tikėjimo kelionė taip pat nuotykinga. Mums taip pat nelengva išskaityti Dievo valią konkrečiose gyvenimo situacijose.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0023/023hom3.html