Mirusiųjų dienos paminėjimas neatskiriamai susijęs su mūsų tikėjimo išpažinimu. Jau Senajame Testamente Judas Makabėjas turėjo mirusiųjų prisikėlimo viltį: „<…> jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius“. Mes esame Naujosios Sandoros žmonės, mums dar stipriau ir aiškiau byloja šis tikėjimo liudijimas. Mūsų viltis nepalyginti labiau sutvirtinta. Kitaip nei Judas Makabėjas, turime neklystamą liudijimą, kad tikrai yra prisikėlimas iš mirusiųjų, ir mirtis nėra paskutinis žodis žmogaus būtyje. Pats Viešpats davė šį įrodymą.

Pasitikėdami begaliniu Dievo gerumu tikime, kad mūsų mirusieji galiausiai pasieks išganymą. Juk jie visą savo žemiškąjį gyvenimą tikėjo Dievą, turėjo jame viltį ir jį mylėjo. Dar iki Kristaus tikėta, kad doras gyvenimas žemėje lemia atpildą amžinybėje: „Nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai.“ Mirusių prisikėlimas kreipia mūsų žvilgsnį ne tik anapus laiko, bet drauge grąžina į žemiškąją tikrovę. Judas Makabėjas įsakė paaukoti permaldavimo auką už mirusiuosius. Tuo jis liudija, jog galimybė užtarti vienas kitą malda nesibaigia mirtimi. Karsto dangtis neizoliuoja mirusiųjų taip, kad jų negalėtų pasiekti mūsų meilė ir užtarimo malda. Iš tikrųjų yra priešingai: Kristus, prisikėlimu įveikęs mirtį, padarė mirties uždangą pralaidžią. Mūsų malda tikrai gali iš šio laiko tikrovės pasiekti amžinybę. Malda iš tikrųjų veiksminga priemonė permaldauti už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš savo kalčių, kad Dievas būtų „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Ši diena mums naujai atskleidžia maldos galią mirusiųjų atžvilgiu. Ji ragina nelikti skolingiems ir pasitarnauti savo mirusiesiems meilės tarnyste. Drauge tai mums laiduoja, kad mirties valandą neliksime vieni, nebūsime atskirti nuo gaivinamo dovanojimo srauto, slėpiningai siejančio tarpusavyje visus Kristaus kūno narius.

Šis guodžiantis tikrumas vis dėlto neturi mūsų užliūliuoti. Mirusiųjų atminimas yra drauge priminimas, kad kiekvienas mūsų veiksmas ar žodis, net patys menkiausi, turi reikšmės amžinybei. Vėlinių diena iš naujo primena, jog Dievas pasveria žmogaus gyvenimo visumą: „Žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį“ (Mt 12, 36).

Nors šie įspėjimai labai rimti, jais nesiekiama gąsdinti. Turime suvokti, kad Dievo karalystė yra džiaugsmas ir ramybė. Evangeliniai palaiminimai jau dabar leidžia pajusti Karalystės palaimą. Norime būti tyraširdžiai, kurie regės Dievą (plg. Mt 5, 8).

Per laidotuvių apeigas kunigas sako maldą: „Vandeniu ir Šventąja Dvasia Viešpats atgimdė tave amžinajam gyvenimui. Teatbaigia jis dabar tai, ką pradėjo tavo Krikšto dieną.“ Mirusysis pašlakstomas švęstu vandeniu, tuo regimai primenant apie Krikštą. Šis paprastas gestas tarsi įrėmina visą žmogaus gyvenimą. Tačiau gyvenimo pabaiga visu aiškumu atskleidžia, kokia didi yra Krikšto malonė. Krikštu dovanota malonė lieka ir mirusiajam. Tai vienintelis dalykas, kurį žmogus gali pasiimti anapus. Ši malonė yra vartai pas Dievą ir amžinojo gyvenimo pamatas. Pats Kristus padovanojo pakrikštytajam savo meilę ir padarė jį savo nuosavybe.

Pats Dievas sukuria šį bendrystės pamatą. Dievas ištikimas iki pat žmogaus mirties. Būtent mirtyje pasirodo Krikštu užmegzto ryšio su Dievu stiprumas ir neišardomumas. Mirusysis neatskiriamas nuo Dievo meilės, priešingai, tai, kas buvo pradėta Krikštu, dabar atbaigiama.

Vis dėlto mirtis kietu ir skausmingu pjūviu atskiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Mirusieji tampa nebylūs ir atitolsta nuo mūsų. Tačiau nesame visiškai atskirti vieni nuo kitų. Mes visi buvome pakrikštyti ir visi kartu priklausome Dievui. Mus visus bendrai sieja Dievo meilės ryšys. Juose jau įvyko tai, kas mūsų dar laukia. Tačiau mirusiųjų atžvilgiu ir mes turime pranašumą – galimybę stiprinti Dievo meilės ryšį ir tvirtinti Krikštu padėtą pamatą. Turėtume tai apmąstyti lankydami mirusiųjų kapus.

Mus sieja ne tik bendra praeitis, patirtos gyvenimo akimirkos, bet ir bendra dabartis bei ateitis. Visų tikinčiųjų bendrystė įgyvendinama per maldą, ypač Mišių auką ir komuniją. Čia raiškiai išgyvename gelbėjančią, gaivinančią ir palaikančią Dievo meilę.

Mūsų tikėjimo turinį vaizdžiai atskleidžia kapų paminklai, išduodantys dažnai pagoniškos pasaulėžiūros reliktus. Jei gyvenimas yra tik nulaužtas medis ar užpūstas žiburys, tai rodo, kad mirtis suvokiama vien negatyviai. Tai ryšku šiandienos kultūroje, kur mirtis nušalinama ir nutylima. Stengiamasi kuo greičiau atsikratyti mirusiuoju, nepatiriant nemalonių, skausmingų išgyvenimų. Liūdina ne tai, kad visų mūsų laukia mirtis, bet faktas, jog net krikščionys nebemoka su ja apsieiti. Juk mirtis yra ne tik netekimas, tai daug labiau didžiulis šansas. Mirtis duoda šansą perkeisti didžiausią nevilties bedugnę ir pasiekti amžinąją palaimą ir viltį. Visa tai, kas mus praeityje pančiojo, nukrinta. Mirtis yra galimybė ne vien pasyviai ją ištverti, bet ir tapti meilės Dievui auka.

Ir žemiškojo gyvenimo metu nuolat turime galimybę aukotis. Dažnai galime pasitarnauti mažais dalykais, kažko atsisakyti kito labui. Aukojame Dievui savo dienos darbus, maldą, apsimarinimus. Mirtis atveria nepalyginamai didesnės aukos galimybę, t. y. galime paaukoti Dievui visa, ką turime ir kas esame. Tačiau kaip pajėgti tai padaryti? Reikia treniruotis kaip sportininkams. Tik diena iš dienos lavindamiesi ir pratindamiesi kažko atsisakyti, galime laimėti. Ištikimybė mažuose dalykuose lemia gerą pasirengimą galutiniam egzaminui. Kiekvieną dieną galime ieškoti progų aukotis, kiekvieną vakarą išgyventi kaip įžangą į ilgesnį miegą. Tai sustiprins mūsų viltį, jog gerai išnaudosime ir lemiamą akistatą su mirtimi – kad amžinai regėtume Dievą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-19.pdf