Broliai ir seserys, šiandien sekmadienio liturgija mus kviečia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Senovėje, kai ypatingas asmuo turėdavo aplankyti vietovę, gyventojai pradėdavo remontuoti kelius. Šiandien Kristus gali ateiti kur kas anksčiau, nei Jo gimtadienio – Kalėdų šventės. Ir tam susitikimui būtina ruoštis. Kaipgi krikščionis turi ruoštis Viešpaties atėjimui? Pirma, per asmenišką atsivertimą, pašalindamas nuodėmę iš savo gyvenimo. Antra, per visuomenės atsivertimą, kad joje karaliautų meilė ir tiesa, taika ir teisingumas. Nes „Viešpats <…>kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“

Tačiau mes kaip kasdieniame, taip ir dvasinime gyvenime viską atidėliojame rytdienai. Šio apsnūdimo motyvų yra daug: tai egoizmas, pasyvumas, nuoširdumo stoka. Kartais nepastebime, kaip pasidarome kliūtimi kitiems gauti Jėzaus Kristaus evangelijos nešamą teisingumą ir taiką, nematydami, jog mūsų pagalbos reikia apleistiems ligoniams, vienišiems seneliams, nelaimių prispaustiesiems, neįgaliems vaikams. Jeigu nepastebime šalia esančio žmogaus, jo kančios, jo vienatvės, jo varganų gyvenimo kelių, tai kaip pamatysime ateinantį Kristų, apie kurį kartais dar mažiau galvojame arba jį visai užmirštame?

Vakarykščia diena jau praėjo, rytojus nėra tau užtikrintas, ši diena yra trumpa; jei nori ką nors atlikti, pradėk dabar; atidėliojimas yra laiko vagis.

Prie Jordano upės, toli nuo didelių miestų triukšmingo ūžesio, tyruose apsigyvena Jonas Krikštytojas. Čia, tyloje ir vienatvėje, Mesijo išsiilgę žydai gali geriau išgirsti Dievo žodį iš Jono Krikštytojo burnos ir atverti savo širdis Dievo valiai vykdyti. Štai kodėl mūsų tautoje yra tradicija Kristaus Gimimo šventes pasitikti susikaupiant, lyg į tyrus išeinant, kad sielos tyloje išgirstume tyliai, lyg per išpažintį, Dievo mums sakomus žodžius.

Dievui kelius tiek į savo širdį, tiek į visuomenę pirmiausia turime taisyti per maldą. „Malda yra didelis palengvinimas. Šiandien aš jaučiu neišsakytą Dievo ilgesį, didesnį kaip vakar. Aš noriu apmąstyti, įsigilinti į savo sąžinę, melstis“ (P. Feval). Tik malda gali mūsų sielos tamsą pakeisti į šviesą, mūsų silpnumą – į jėgą. Todėl būtina skubėti į Jono Krikštytojo tyrus, skubėti atkurti savo viduje tylą. Tylioje maldoje, šiuose „dvasiniuose tyruose“, kur vyrauja susikaupimas ir pasiryžimas vykdyti Dievo valią, prasideda ne tik mūsų pasikeitimas, bet ir visos visuomenės bei pasaulio atsivertimas. Nes viskas prasideda nuo mūsų slenksčio. Būtų naivi iliuzija pretenduoti į pasaulio atvertimą, neatsiverčiant pačiam asmeniškai. Viešpats kviečia atsiversti asmeniškai. Atsivertimo pirmieji žingsniai prasideda nuo atgailos, išpažinties, nuo mūsų mąstymo ir gyvenimo būdo pakeitimo, pašalinant iš mūsų vidaus puikybę ir egoizmą – ydas, kurios labiausiai paralyžiuoja bet kokį gerą dvasinį ketinimą.

Popiežius Paulius VI mokė, jog „širdies gelmėje yra visokio gėrio pradai ir, deja, visokio blogio pradai: ir todėl atsivertimas yra orientacijos pakeitimas, mąstymo ir gyvenimo būdo pakeitimas.“

Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas Laišką žydams, rašė: „Nori tapti doras? Siek to. Jei kas nori tapti laivo kapitonu, nesako tik „aš noriu“, bet imasi ir darbo. Norintis būti pirkliu nesako tik „aš noriu“, bet pradeda to ir mokytis. Jei žmogus nori kur nors keliauti, nesitenkina žodžiais, bet pradeda kelionę. Taip visur neužtenka vien noro. Tu gi, kuris nori į dangų patekti, tesakai „noriu“. Bet noras gali būti vykdomas tik veiksmu. O kai dirbsime, tai ir Dievas mums padės: miegodami ir knarkdami dangaus nepaveldėsime.“

Brangieji, mus Jonas Krikštytojas kviečia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Stenkimės tai atlikti iš visos širdies ir visomis jėgomis. Kol turime sveikatos, kol galime spręsti svarbiausią savo gyvenimo klausimą – atsivertimą.

Tačiau yra ir mūsų atsivertimo priešų. Ir ne visada silpnam žmogui pasiseka atpažinti tikruosius ir netikruosius priešus.

Priešas yra tas, kuris linki mums bloga ir veikia mūsų nenaudai. Toks priešas mums nėra nei Dievas, nei Dievo žodis, nei mūsų sąžinė, nors mums ne kartą tenka nuo jų nukentėti. Dievas yra mūsų priešas ne todėl, kad linkėtų mums bloga, bet dėl to, jog, linkėdamas mums gera, priešinasi mūsų piktiems polinkiams, kurie mus traukia į pražūtį. Ta perkeltine prasme Dievas pats vadina save nedorėlių priešu: „Aš Viešpats, kuris priešinuos nedorėliui.“

Kovojantys su savo netikusiais palinkimais žmonės pamažu nugali blogį savyje, ir tuomet Dievas jiems tampa brangiausias turtas, geriausias draugas. Ir priešingai, tie, kurie pataikauja patys sau ir supančiam juos blogiui, atima sau galimybę pakilti prie Dievo. Taip didėja nedraugiškumas tarp žmogaus ir Dievo. Pamažu, nejučiomis prieinama prie giliausios neapykantos Dievui, pasireiškiančios kovomis prieš tikėjimą, prieš Bažnyčią, prieš Dievo vardą viešajame gyvenime, mokyklose, literatūroje ir t. t. Norint išvengti Dievo priešų likimo, reikia stoti į kovą, tik ne su Dievu ir jo įsakymais, bet su savimi ir savo piktais polinkiais, nes jie yra tikri visų nelaimių šaltiniai.

Prašykime Viešpaties atsivertimo malonės, kad pamestume visus mūsų žemiškus prisirišimus, kurie laiko mus sugavę ir neduoda mums artintis prie Dievo, kaip kad siūlas laiko pririštą paukštelį ir neleidžia jam pakilti aukštyn.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-11.pdf