Prisikėlimo šviesoje naujai suvokiame prieš kančią Jėzaus pasakytus atsisveikinimo žodžius – testamentą mokiniams. Dabar matome, kad tikrasis Jėzaus sekimas įmanomas tik po jo velykinės pergalės. Šiandienos Evangelijoje Jėzus rengiasi palikti sutrikusius mokinius, tačiau pažada grįžti. Pastarųjų dienų įvykiai sutrupino jų turėtas viltis: tarp jų yra išdavikas, ką tik išpranašautas būsimas Petro išsižadėjimas. Vis dėlto Jėzus drąsina ir palieka amžiais išliekančias gaires savo sekėjams: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“

Šiandienos pasaulyje yra gausybė religinių judėjimų ir dvasinių mokymų. Kai kurie žmonės tariamos tolerancijos vardan teigia, kad visos religijos vienodai geros. Tikėjimo mokymo kongregacija, vadovaujama kardinolo Josepho Ratzingerio, paskelbė deklaraciją Dominus Jesus, kurioje pakartotinai pabrėžiama, kad išganymas dovanojamas per Kristų ir jo Bažnyčią. Kristus sakė, kad jis yra ne vienas iš galimų kelių, bet vienintelis kelias. Apaštalai šį mokymą ištikimai pakartojo: „Nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Nepažinusieji Kristaus bus išgelbėti jų širdyse įrašytu įstatymu (plg. Rom 2, 14–16). Tačiau tai negalioja pažinusiems Kristų ir jo atsisakiusiems (plg. Mk 16, 15–16). Pažinti Jėzų reiškia skelbti, kad jis yra vienintelis kelias pas Dievą.

Kelias pas Dievą individualus kiekvienam žmogui. Totalitarinių režimų diktatoriai norėjo visus suvienodinti, vesdami į savo liguistų įsivaizdavimų tikslą. Dievo brėžiamas kelias gerbia kiekvieno žmogaus laisvę ir savitumą. Bažnyčios Mokytoja pripažinta šventoji Teresėlė pasiūlė „mažąjį kelią“ pas Dievą. Ji moko mus pasitikėti begaliniu Dievo gailestingumu vykdant jo valią iš pažiūros nereikšmingais kasdienos darbais.

Sunku įsivaizduoti, kad Dievo meilė žmogui gali likti bevaisė. Tai atrodo neįmanoma žvelgiant į kryžių, ant kurio Dievo Sūnus atidavė savo gyvenimą už kitus. Vis dėlto žmogus, turėdamas laisvą valią, gali nusigręžti nuo Kristaus ir nepriimti jo aukos vaisių. Visagalis Dievas negali išgelbėti manęs be mano valios. Negaliu sutrukdyti Dievo malonei skleistis, tačiau galiu pats užsitverti savo išganymo kelią. Evangelijoje Jėzus kalba apie darbus, kuriuos darys jį tikintieji. Daryti didesnius darbus reiškia neleisti, kad Kristaus auka nueitų veltui. Tai reiškia skelbti visam pasauliui jo Kryžiaus ir Prisikėlimo galią. Skelbti tai, kas nepopuliaru, bet atitinka Evangelijos mintį.

Bažnyčia negali neskelbti Gerosios Naujienos. Ši pareiga tenka ne tik vyskupams, kunigams bei vienuoliams, bet ir visiems tikintiesiems. Pirmajame skaitinyje Dievo žodžio skelbimo darbui teikiama aiški pirmenybė. Apaštalai paveda diakonams rūpintis medžiaginiais dalykais. Dievo žodžio skelbimas neatsiejamas nuo gailestingumo darbų. Viešpats Jėzus nedviprasmiškai moko, kad kelias į dangaus Karalystę veda per gailestingumo darbus (plg. Mt 25, 31–46). Gyvenimo kelyje sutiktas žmogus gali tapti vartais į amžinybę. Jei užsidarome žmonių vargams, užtveriame sau kelią pas Dievą.

Anglų rašytojas Liuisas (C. S. Lewis) pasaulyje mato esant trijų kategorijų žmones. Vieni gyvena savo malonumui ir naudojasi gamtos ištekliais ir kitais žmonėmis tiesiog kaip žaliava savo poreikiams tenkinti. Antrąją kategoriją sudaro tie, kurie savo asmeninius interesus bent iš dalies pajungia aukštesniems reikalavimams: Dievo valiai, dorinei sąžinei ar bendrajam visuomenės gėriui. Jie panašūs į mokesčių mokėtojus, atiduodančius būtiną prievolę. Trečioji kategorija – tai žmonės, galintys drauge su šventuoju Pauliumi ištarti: „Gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Dievo valia jų neriboja – tai tiesiog jų savastis. Pasak anglų rašytojo, dauguma žmonių priklauso antrajai grupei. Jų gyvenime daug įtampos ir kaltės jausmo, nes jie nepajėgia atitikti siekiamo idealo, o kartais nusivylę net pavydi tiems, kurie gyvena be jokių moralinių įsipareigojimų. Jei ir mes panašiai jaučiamės, turime aiškiai suvokti, kad būsime laimingi tik visiškai atsiduodami Kristui. Besąlyginio atsidavimo Dievo valiai pavyzdys – palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimas.

Popiežiaus pirmtakas šventasis apaštalas Petras rodo švento ir nepadalyto gyvenimo kelią: „Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus.“ Priimantieji šį brangų rinktinį akmenį tampa Dievo tautos nariais. Apaštalas žvelgia į Dievo tautą tikėjimo ir vilties akimis: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta.“ Tačiau jis taip pat suvokia, kad Bažnyčią sudaro nuodėmingi ir riboti žmonės. Diakonų paskyrimo aprašyme jau minimas nepasitenkinimas dėl įtampų tarp „graikiškai kalbančiųjų“ ir „vietinių“. Neišvengiamos žmogiškos įtampos krikščionių bendruomenėje neturi mūsų nukreipti nuo Jėzaus, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Vykdyti gailestingumo darbus Bažnyčioje nelengva, tačiau tai atneša vaisių: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-08.pdf