Kantrusis sėjėjas

Visą gyvenimą žmogus ko nors laukia. Vaikas laukia, kol užaugs, taps savarankiškas. Suaugęs viliasi džiaugtis savo darbų vaisiais, laukia geresnių laikų, naudingų pasikeitimų. Pasenęs dažnai neramiai laukia, kada teks užbaigti šią kelionę ir stoti Viešpaties akivaizdon. Dievas taip pat laukia, kol Jo tartas Žodis pasieks žmogaus širdį, sudygs tai, kas dosniai įvairiausiomis aplinkybėmis buvo sėjama, kad duotų derlių.

Klemensas Aleksandrietis rašė, kad vienas yra žmonėse esančios dirvos dirbėjas, nuo pasaulio pradžios iš aukštybių sėjantis augimo sėklas. Jis visais laikais liejo visagalį Žodį, o skirtumus pagimdė įvairūs laikai ir sėklas priėmusios vietos. Nuo paties žmogaus priklauso, su kokia nuostata priimamas Viešpaties sėjamas Jo žmogiško asmens pilnatvę. Daugelis šventųjų perskaitę Šventojo Rašto kvietimą marinti kūniškus darbus dėl paties Dievo ar dėl artimo gerovės atsižadėjo patogumų, negailėdami sveikatos, savo jėgų tarnavo kitiems, liudydami Kristaus pasiaukojimą ir ištikimybę. Taip atsiliepė į Jėzaus žodžius, jog „nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Kitaip tariant, trapų kūną su džiaugsmu palenkė nemariai dvasiai. Joks žmogus netaps panašesnis į Dievą, jei nekęs savęs ir Viešpaties dovanos – savo kūno, to ištikimo mūsų žemiškojo gyvenimo tarno. Pats Dievo Sūnus prisiėmė mūsų žmogišką kūną. Todėl kūnas negali būti blogis. Viešpats gerai pažįsta, ką reiškia patirti kūno ribotumą, suvaržymus, nuovargį, aistrą ir net mirtį. Dievo Dvasia nuolat gaivino mūsų Viešpatį ir prikėlė iš mirties. Todėl kiekvieną iš mūsų, varginamą ir prislėgtą, Viešpats gali kviesti: „Ateikite pas mane visi. Aš jus atgaivinsiu!“ Jėzus gaivina ne tik savo guodžiančiu žodžiu, bet ir parodo Dievo pažinimo kelią. Paliudydamas savo bendrystę su mažaisiais, parodo kelią į vidinį Dievo gyvenimą. Žmogus vis kviečiamas rinktis Jėzų Kristų kaip seniai išpranašautą Viešpatį – pasaulio gelbėtoją. Jėzus ateina kuklus ir paprastas. Jis tikrasis mažutėlis. Taip išpildo Zacharijo pranašystę į Jeruzalę jodamas ant asilo, sveikinamas kaip gelbėtojas, išvaduotojas ir karalius. Gėdinga mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu įveikia didžiūnus. Nes prieš nusižeminusią meilę galia ir puikybė yra bejėgės. Žodžio grūdas. Žemdirbio darbą išmanantys žmonės Dievo sėją labai lengvai sukritikuos. Kam vertingas sėklas berti prie kelio, ant uolų ar po erškėčiais? Sėklos beriamos tarsi netaupant ir, atrodo, nenumatant augimo perspektyvų. Pasak Origeno, uola su mažu žemės sluoksniu – tai žmogaus siela, sukietėjusi iš aplaidumo ir suakmenėjusi iš blogumo. Dievas jokios sielos nesukūrė akmeninės, bet ji tokia tampa dėl piktumo, puikybės ar kokios kitos nuodėmės.

„Dievo rankoje esame ir mes, ir mūsų žodžiai, ir visas supratimas bei darbų išmanymas“ (Išm 7, 16). Kai Viešpats nori, gali mūsų širdis keisti, suminkštinti, supurenti net ir akmenines širdis, kad jos laikytųsi Dievo žodžio ir visų Jo įsakymų (plg. Ez 11,19). Keisti širdį, auginti pasėtą grūdą – Dievo darbas. Jo malonė gali puoselėti derlių net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, tada, kai žmogiškai žvelgiant atrodo neįmanoma sulaukti jokių nors kiek džiuginančių rezultatų.

Kūrėjo užmojams nėra neįmanomų dalykų. Tą liudija Abraomo ir Saros, Izaoko sūnaus Juozapo, karaliaus Dovydo, Elzbietos ir Zacharijo, Juozapo ir Marijos istorijos. Pasitikėjimas Dievo galybe ir neįmanomų dalykų išsipildymo lūkestis, ištverminga viltis – tikinčiojo žmogaus savybės. Jos prasideda nuo mažo grūdelio ir visada remiasi neaprėpiamu, visagaliu Dievu, nes „jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: Persikelk iš čia į tenai, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17, 20). Dievas dosniai ir visai neūkiškai sėja į bet kokias dirvas, nes pasitiki žmogumi.

Ta pati širdis gali virsti skirtingu žemės ploteliu: čia ją užkietina nuodėmė, čia užgožia rūpesčiai, o čia ji pristinga ištvermės rūpintis įgyvendinti tai, ką pavyko išgirsti. Todėl svarbus yra nuolatinis žmogaus bendradarbiavimas su gautu Dievo žodžiu. Neužtenka tik pasyviai priimti žodį. Daugybę kartų Senajame ir Naujajame Testamente Dievas ragina: „Klausykitės Viešpaties žodžio.“ Tai reiškia ne tik dėmesio sutelkimą ir kitų darbų atstūmimą, pirmumo teikimą, bet ir tikėjimo patirties prisiminimą, maldos gyvenimo pasirinkimą. Klausymas Biblijoje neatsiejamas nuo paklusimo, atsiliepimo, sekimo paskui, pasiryžimo įgyvendinti tai, kas girdėta. Kaip vaikas puola į mamos glėbį, taip Dievo žodžio klausantis žmogus raginamas nelikti abejingas. Tai klausymas ne ausimis, bet širdimi. Dievo sėjamas Žodis „tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei“ (Įst 30, 4). Žmogus raginamas skirti laiko Viešpaties žiniai svarstyti, ugdyti, prašyti pagalbos, daugybę kartų mėginti kasdienybėje gyventi tuo, kas girdėta ir patirta. Kaip pasėta dirva gali būti akmenuota, piktžolėta, taip ir širdis, čia pat buvusi atvira ir kilni, gali užkietėti, pasirinkti nuodėmę. Kristaus sekėjo pašaukimas – savo širdies dirvą nuolat prižiūrėti. Kiek kartų Jėzus priekaištavo savo mokiniams dėl jų kietų širdžių (plg. Mk 8,1; 6, 42). Jokūbo laiškas moko: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 21–22).

Gera dirva (humus) ir nuolankumas (humilitas) lotynų kalboje turi panašią šaknį – taigi ir šį tą bendro. Kaip dirva nesipuikuoja, ką išauginusi, taip ir žmogaus širdžiai skirta nesididžiuoti, nuolankiai priimti, padėkoti ir nesureikšminti to, ką pavyko pasiekti. „Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba“ (1 Kor 3, 7–9).

Priimti Dievo žodį ir kartoti savo kasdieniuose pasirinkimuose – tinkamiausias žmogaus atsakas, kuris gali dovanoti tikrąjį džiaugsmą ir laimę. Taip mes atsiliepiame į įsikūnijusią Dievo Meilę, panašėjame į patį Viešpatį. Toks ir yra Dievo planas: ne tik sėti Žodį, bet ir padėti juo gyventi. Taip dalyvaujame dieviškoje bendrystėje, kuri skirta mums visiems: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-06.pdf