Jėzui pažįstamas žmogaus gyvenimo dramatiškumas

Kam nepažįstamas gyvenimo trapumas ir laikinumas? Visi susiduriame su savo ar kitų žmonių ligomis. Kiekvienam toks pažįstamas maudžiantis skausmas dėl kokio nors trūkumo ir niekaip nenumaldomas poreikis, užduotis ar įpareigojimas dirbti, keliantis samdinio, vergo, darbininko dalios pojūtį. Jobo knygoje žmogaus gyvenimas lyginamas su vėjo dvelkimu (plg. Job 7, 7) – tai, kas labai nepastovu, laikina ir net neapčiuopiama. Apmąstant tokią žmogaus gyvenimo viziją gali apimti neviltis. Ją blaškome kaupdami gėrybes, siekdami pripažinimo, galios arba be saiko linksmindamiesi. Gyvenimas – tai nuolatinis blaškymasis ieškant prasmės ir tikslo. Laimingas, kas anksti juos atranda. Apaštalas Paulius skelbia Evangeliją kaip gyvenimo šansą, kaip išsigelbėjimą iš nevilties ir nusiminimo. Gyvojo Dievo patirtis verčia ne tik išmokti nuolankumo, pačiam rinktis gyventi pagal Evangeliją, bet ir ją nešti kitiems, kad kuo daugiau žmonių būtų laimėta Dievo Karalystei (plg. 1 Kor 9, 19).

Jėzui gerai pažįstamas žmogaus gyvenimo dramatiškumas. Kur tik jis eidavo – visur buvo apstu ligonių, demonų varginamų žmonių, netekčių. Ligas ir demonų blogį Jėzus sutramdo asmeniškai prisiliesdamas prie sergančio žmogaus. Jam nieko nereiškė tarti žodį, kad viso pasaulio ligoniai ūmai pasveiktų, ir taip būtų įvykę. Tačiau Jėzus nėra stebukladaris. Jam daug svarbiau keisti žmonių širdis, siekti ne stebuklo šiam laikinam pasauliui, bet santykio, kuris galios ir amžinybėje. Jėzus užeina į Simono ir Andriejaus namus, pakelia už rankos karščiuojančią uošvę ir taip išreiškia savo artumą, asmeninį rūpestį, kurio neužmiršo tame įvykyje dalyvavę žmonės. Jėzus gelbėja, pakelia iš ligos labai asmeniškai, nes pažįsta žmones ir jų istoriją. Pakelia ir gelbsti žmones ne tam, kad jie užsidarytų ir džiaugtųsi sau vieni, bet kad tarnautų kitiems, bendradarbiautų.

Išlaisvinimo ir išgydymo veiksmais Jėzus ne tik byloja, kas jis yra, – galintis nugalėti bet kokio blogio apraiškas, bet ir liudija Dievo kaip neribotos galybės artumą žmogui. Taip per visus savo stebuklus iš anksto skelbia prikėlimo iš mirties galią. Žinia apie išgydymus, grąžintą sveikatą išplito žaibiškai, visas miestas susirinko prie Jėzaus ir sugabeno visus ligonius. Dideli ženklai neišvengiamai turėjo sėti klausimą: kas yra šis, galintis padaryti tokius darbus?

Demonai, kurie Jėzaus dieviška galia turėjo palikti varginamus žmones, žinojo, kas Jis, nes jų pažinimas visiškai kitoks nei žmonių. Demonai priklauso dvasiniam pasauliui ir pažįsta Dievą, tačiau yra sukilę prieš jį kaip maištininkai, nepritariantys jo planams. Jėzus draudžia demonams kalbėti ir skelbti, kas jis yra, nes jie nepasako visos tiesos, ją iškreipia, skelbia netinkamu būdu. Piktajam neleidžia kalbėti, nes žmonės dar neturėjo galimybės aprėpti visos Kristaus, kaip pasiaukojančio Mesijo, istorijos be jo mirties ir prisikėlimo įvykių. Piktasis siekia atitraukti Jėzų nuo kelio į kryžių ir prisikėlimą, paskelbdamas Jėzų kaip Mesiją ties padarytais stebuklais. Taip būtų tik garbės triumfas. O Jėzus atėjo tarnauti iki kryžiaus mirties ir taip įprasminti kiekvieno vargą, skausmingą dalią, neviltį, sunkumus. Petras taip pat buvo išsigandęs ir panoro, kad neišsipildytų Jėzaus ištarta pranašystė apie jo kančią, nužudymą ir prisikėlimą. Bet Jėzus subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23). Jėzus mums priartina Dievą ir kyla noras savo protu aprėpti, nukreipti šį ypatingą Asmenį taip, kaip mums atrodo. Tokios žmogiškos manipuliacijos mus iš tiesų priartina ne prie paties Dievo, o nusviedžia piktajam, nes pasiduodame pagundai valdyti, pajungti savo galiai, o ne atsiverti slėpiniui.

Atvirumas labiausiai išgyvenamas meldžiantis, kai siekiama klausytis, kai su pasitikėjimu išsakoma tai, kas intymiausia, kai liekama tiesos ir mus besąlygiškai palaikančios meilės akistatoje. Pasak šv. Teresės Avilietės, maldos esmė – tai savo dėmesio sutelkimas į Dievą, kalbėjimasis su juo ir jo klausymasis. Taip pasisemiama stiprybės iš paties Dievo asmens, iš bendravimo su juo džiaugsmo ir vienybės patirties. Todėl Jėzui žemiškame kelyje taip reikėjo būti Tėvo akivaizdoje, klausytis ir patirti palaikymą – tų maldos momentų, kuriuose būtų tarsi labiau išgyvenama visa apimanti Tėvo ir Sūnaus vienybė.

Be nuoširdžios, kantrios ir atviros maldos sunkiai pakelsime savo gyvenimo iššūkius, darbus, keblius santykius bei laikinumą. Tam yra Jėzaus pavyzdys ir visa Evangelijos žinia, kurią esame kviečiami priimti, kad savo gyvenimą laimėtume amžinybei.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-01.pdf