Sekmadieniais po Velykų Bažnyčia tvirtina mūsų tikėjimą Kristaus prisikėlimu, o šiandien Dievo žodis atskleidžia, kaip šis tikėjimas skleidžiasi tikinčiųjų bendruomenėje.

Pirmajame skaitinyje pasakojama apie diakonų tarnystės įsteigimą. Apaštalai, suvokdami, jog jų pagrindinė užduotis yra melstis ir skelbti Evangeliją, paskiria septynis vyrus diakono tarnystei. Tarp jų yra būsimasis kankinys šv. Steponas. Matoma, kad nuo pat pradžių Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, taip pat rūpinosi vargšais, ligoniais, žmonėmis, patiriančiais socialinę atskirtį. Apaštalai trokšta atsidėti savo pašaukimui: maldai ir žodžio tarnybai. Administravimas ir medžiaginė pagalba deleguojama kitiems. Tai nereiškia, kad tarnystė nesvarbi. Žodžio tarnyba gerai atliekama tuomet, kai apaštalai ją grindžia asmenine malda, o bendruomenėje vyksta tikra bendruomeninė liturgija.

Evangelijos skaitinyje Jėzus aiškina, kas jis yra mums ir kuo mes turėtume būti jam. Mes visi šiek tiek panašūs į vaikutį, droviai paklaususį kunigą, kokios spalvos Dievo akys. Kunigas nusišypsojo ir išmintingai atsakė: tokios mėlynos ir gražios, kaip tavo…

Jėzus yra tikras žmogus, panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę; tuo pat metu jis yra dieviškos prigimties, vienesnis su Tėvu. Mums Jėzus yra Tėvo apsireiškimas. Mes esame jam Tėvo pavesti, ir jis nori, kad būtume su juo ten, kur jis yra, kad turėtume dalį Tėvo dovanotame gyvenime. Čia susiduriame su slėpiniu, kuris neįveikiamas vien žmogaus protu, bet atviras tikėjimo įkvėptam siekiui.

„Tikite Dievą, tikėkite ir mane!“ Mums gali kilti klausimas, kodėl Jėzus Kristus, kuris yra Dievas, kalba apie Dievą, tarsi jis būtų kitas, skirtingas nuo jo. Čia susiduriame su Įsikūnijimo slėpiniu, kai Dievas įžengia į laiką, erdvę, žmogiškąjį ribotumą. Dievo Sūnus nepaliaudamas būti savimi nusižemino iki žmogiškosios tikrovės. Jėzus sako, kad jo regimasis asmuo labiau prieinamas gyvam tikėjimo aktui negu neregimasis Dievas. Nuostabu, kad mūsų tikėjimas į arti mūsų esantį Jėzų leidžia prisiliesti prie Nepasiekiamojo. Tikėdami Sūnų, įstengiame tikėti ir Tėvą.

„Tikite Dievą, tikėkite ir mane.“ Krikščionys tuo skiriasi nuo judėjų ar musulmonų, kad tikėdami Dievą tiki taip pat Kristų. Dievas kalbėjo per Kristų ir apreiškė jį kaip savo Sūnų. Per Kristų ateinama į naują, kitokį tikėjimą Dievu. Kartais žmonės linkę nerūpestingai apibendrinti: „Visi tiki į vieną Dievą.“ Toks tariamas tikėjimo horizonto praplėtimas iš tikrųjų jį susiaurina ir nuskurdina. Ne­galime išsižadėti to Dievo apreiškimo, kurį mums atnešė Jėzus, išmokęs melstis „Tėve mūsų“. Mes visi neatšaukiamai gyvename po Kristaus gimimo.

Jėzus pažada mums buveinę savo Tėvo namuose. Tai nėra koks nors išnuomotas laikinas būstas. Tik namie galime jaustis saugūs, laisvi, pailsėti. Jėzus laiduoja, kad tarp daugelio buveinių jo Tėvo namuose yra ta, kuri skirta mums.

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Kristuje krikščionis randa kelią, per kurį jis peržengia beviltiškai uždarytas pasaulio sienas. Negana to, šis kelias, kuris yra pats Kristus, kviečia daryti pažangą, nepaliaujamai judėti. Tikrumas atradus skatina ieškoti toliau.

Gyvoji tiesa nėra tai, kas įgyjama ar pasisavinama. Kuo dažniau susitinkame su Jėzumi, tuo labiau trokštame jį pažinti. Pažinti Kristų pirmiausia reiškia gyventi jame. Krikščionis realistiškai gyvena šiame pasaulyje, veikdamas ir dirbdamas panašiai kaip kiti žmonės, tačiau tikėjimas į Kristų įprasmina žemiškąją tikrovę, tarsi suteikia jai sielą.

Tiesa apie amžinąjį gyvenimą nėra „opiumas liaudžiai“, kuris turi vienus atitraukti nuo gyvenimo tikrovės, o kitiems, „nevykėliams“, suteikti bent truputėlį paguodos. Tiesa yra Evangelijos žinios pamatas. Apaštalas Paulius rašė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ Žvilgsnis į amžinybę neatitraukia mūsų nuo laikinųjų gyvenimo problemų sprendimo. Priešingai, žvelgiant į amžinybę, viskas tampa svarbu: nuo kasdienybės smulkmenų iki svarbiųjų gyvenimo apsisprendimų.

Išgirdus apie amžinojo gyvenimo pašaukimą, kyla klausimas, ką turime nuveikti žemėje. Ką reiškia pakartotinis Jėzaus raginimas „tikėkite“? Su šiuo raginimu tiesiogiai siejasi dvi užduotys. Pirmiausia turime skelbti Gerąją Naujieną. Bažnyčios laikas yra evangelizacijos kelionė per epochas, žemynus, kultūras kviečiant vis naujų kartų žmones į Dievo vaikų šeimą.

Kitas Kristaus mokiniams tenkantis uždavinys yra gailestingumo darbai. Kelias į Dangaus karalystę veda per artimo meilę. Jei užsisklendžiame nuo žmonių, nematome jų vargo, nematysime ir kelio į Dievą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-06.pdf