„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. „Atsimink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Brangūs broliai ir seserys, šie du posakiai, vienas iš Evangelijos, kitas iš Pradžios knygos, sakiniai, kuriuos pakaitomis ištaria kunigas Pelenų trečiadienį, užbarstydamas pelenų žmonėms ant galvos, ne tik apibrėžia kokia turėtų būti mūsų gavėnios programa, bet ir primena mūsų gyvenimo tikslą ir prasmę.

Mes esame trapūs, silpni, nuodėmių sužeisti. Būdami mirtingi, mes neišvengiamai turėsime numirti.

Bet Dievo gailestingumas kviečia mus nuolat atgailauti ir atsiversti, kad žemiškos kelionės pabaigoje būtume pasiruošę priimti amžinojo gyvenimo dovaną ir, kad mūsų mirtis taptų įžengimo vartais į Dievo karalystę. Štai kodėl viena liturginė giesmė mus ragina sakydama: „Pataisykime viską, ką nežinodami blogai padarėme, kad staiga užklupti mirties dienos, neieškotume laiko atgailauti, ir nerastume.“ Tačiau ką manyti apie tuos, kurie miršta staigiai ir neturi laiko atgailauti ir atsiversti?

Ką tik girdėta evangelijos ištrauka sukasi būtent aplink ši klausimą. Pasakojami įvykiai, kurie atsitiko tada Izraelio žemėje yra visiškai panašūs į žinias, kurios mums yra pranešamos beveik kasdien laikraščiuose arba internete: žmonės žiauriai nužudyti savo maldos susirinkimuose, nekalti keliautojai žūsta nelauktai įvairiose nelaimėse. Šiandien nekaltų žmonių žūtis dažniausia sukelia papiktinimą, netgi kaltinimus Viešpačiui. Jeigu Dievas yra, jeigu jis yra geras ir mylintis, kodėl leidžia tokiems dalykams atsitikti?

O Jėzaus laikais buvo manoma, kad jei žmogui atsitinka kokia nors nelaimė, tai yra bausmė už jo padarytas nuodėmes. Jėzus savo atsakymu prieštarauja tokiam prietaringam supratimui ir rodo, koks yra iš tikrųjų mylinčio ir kantraus Dievo Tėvo įvaizdis mūsų atžvilgių. Tie kurie žuvo, aiškina Jėzus, nebuvo kaltesni arba didesni nusidėjėliai už visus kitus Galilėjos arba Jeruzalės gyventojus. Tiesa sakant, pradedant nuo gimtosios nuodėmės, mirtis viešpatauja pasaulyje, ir mums visiems dėl to anksčiau ar vėliau lemta mirti. Tačiau neįmanoma nustatyti proporciją tarp kiekvieno žmogaus mirties konkrečių sąlygų ir jo padarytų nuodėmių.

Reikia skaitytis ir su atsitiktinumu. Atsitiktinumas egzistuoja kai susijungia du ar keli skirtingi priežastiniai ryšiai, kurie nepriklauso vieni nuo kito. Imkime kaip pavyzdį Jėzaus paminėtą bokštą prie Siloamo tvenkinio. Įsivaizduokime, kad bokštas buvo neseniai restauruotas, bet dėl darbininkų aplaidumo kai kurie akmenys buvo nepakankamai sutvirtini savo aukštose vietose. Vieną dieną žmonėms einant pro šalį semtis vandens, vėjas ėmė smarkiai pusti. Akmenys nukrito ir užmušė žmonės. Dievas nėra tos nelaimės priežastis, jis jo neprogramavo, negalime manyti, kad jis jo norėjo, tiesiogiai arba netiesiogiai.

Žinoma, savo amžinybėje jis viska pažįsta kaip dabartis, „tota simul“. Jis galėjo stebuklingai sustabdyti šį įvyki, bet reikia manyti, kad savo išmintimi jis nevisada daro tokius stebuklus valdydamas pasaulį. Vis dėlto, Dievo apvaizda apima šį nelaimingą atsitiktinį įvykį, kuris tampa proga Viešpačiui susitikti su žmonėmis ir jiems galutiniai pasiūlyti amžinojo gyvenimo dovaną. Mirties akimirką mes turėsime laisvai spręsti priimti arba nepriimti Dievo meilę.

Mes prisiartinsime prie Dievo šviesos, prie to Kuris Yra, kaip Mozė prie degančio krūmo dykumoje. Dievo Žodis apšvies mūsų sąžinę, vieną akimirką mes matysime visus savo gyvenimo įvykius. Jeigu savo gyvenimo bėgyje, mes buvome priėmę atsivertimo malonę, nukrisime į Dievo rankas kaip prinokęs vaisius. Bet jeigu per savo gyvenimą neatsiliepėme į kvietimą atsiversti, jei mūsų širdis buvo užkietėjusi, tada mūsų paskutinis gyvenimo momentas bus sunkus, Dievas turės kovoti su mumis, siekdamas nugalėti mūsų prieštaravimą.

Jeigu jo gailestingumas laimės, mes galbūt toliau patirsime apvalymą skaistykloje. Bet yra ir rizika, kad mirties akimirką mūsų širdis gali visiškai užsiverti ir galutinai atsisakyti Dievo meilės. Štai kodėl Jėzus šiandienėje evangelijoje įspėjo savo klausytojus sakydamas: jeigu neatsiversite, pražūsite, ir taip, kaip bijote, kad žmonės patyrę staigią nelaimę yra pražuvę. Tačiau tol, kol gyvename šiame pasaulyje, Kristus, kaip sodininkas prie figmedžio paskutiniame evangelijos palyginime, kantriai laukia ir viską daro norėdamas, kad mes atgytume ir duotume vaisių amžinajam gyvenimui. Kaip mus ragina šventasis Paulius, „neimkite Dievo malonės veltui“. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/536-%E2%80%9Eatsiverskite-ir-tik%C4%97kite-evangelija%E2%80%9C.html