Gundymas ir atsimainymas yra du Kristaus gyvenimo poliai, kuriuos apmąstome per gavėnią. Šie du poliai ženklina ir mūsų dvasinį gyvenimą. Jėzaus atsimainymo scena atskleidžia dieviškosios šlovės perspektyvą – be jos beviltiškai įsipainiotume gundymų sumaištyje. O gundymas moko neprarasti tikrovės pagrindo po kojomis ir neįsivaizduoti pasiekus dvasinių aukštumų. Atsimainymo metu pro Jėzaus žmogiškąją prigimtį šviečia dieviškoji šviesa. Debesis, kūrybinės Dievo galios ženklas, nurodo Jėzaus vienybę su Dievu. Iš debesies nuskamba žodžiai žmonėms suprantama kalba. Tėvas pristato savo Sūnų pirmiausia trims liudytojams, o vėliau per juos visam pasauliui. Dievas kalba žodžiais, kuriuos mokiniai atpažįsta iš Rašto. Gavėnia kviečia mus peržvelgti savo dvasinio tobulėjimo ir šventumo kelią. Atsimainymo scenoje suvienijami Įstatymas ir pranašai, o Jėzus Kristus pasirodo kaip vienintelis tikras kelias į šventumą. Katalikų Bažnyčios katekizmas primena, kad tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos (KBK, 2015).

Dievo veikimą įtikinamai liudija žmonės, patyrę perkeičiantį malonės veikimą. Tai liudija sutuoktiniai, po didelių išbandymų apsisprendę branginti santuokos dovaną ir per atleidimą iš naujo kurti tarpusavio pasitikėjimą. Tai liudija viltimi šviečiančios iš priklausomybės liūno pakilusio žmogus akys. Tokios išganingos permainos pastebimos ir bendruomenėse. Buvusių nupuolimų liudijimai įkvepia ryžto kitiems. Nuodėmių padarytos žaizdos nebekraujuoja, tik patvirtina Dievo malonės tikrumą. Jėzus atsimaino savo mokinių akivaizdoje, tačiau drauge uždraudžia jiems apie tai pasakoti. Draudimas nepasakoti galioja iki prisikėlimo. Po prisikėlimo Jėzus parodo mokiniams savo perkeistas žaizdas, ir tai leidžia perkeisti mokinių širdis.

Neatsitiktinai apie Jėzaus atsimainymą skaitoma per gavėnią. Tai Dievo dovanotas laikas, kad atnaujintume tikėjimą ir patirtume gilią vidinę permainą. Mūsų nuodėmių sukeltos ar kitų mums padarytos žaizdos gali būti išgydytos. Dievo malonės dėka jos netgi gali tapti trofėjumi, kuriuo didžiuojamės po pergalingo mūšio. Šios žaizdos gali virsti galinga parama kovojantiems broliams, gali patraukti kitus prie Kristaus. Jo žaizdomis mes esame išgydyti. Jėzus šiandien sako: atsimainymas ant kalno dar ne viskas, ką noriu jums parodyti; palaukite, kol parodysiu jums savo žaizdas, tuomet galėsite pasakoti ir pamatysite, koks galingas šis liudijimas.

Jėzaus veidas švyti Dievo šlove (plg. Mt 13, 43). Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo po bendravimo su Dievu. Tas švytėjimas buvo tarsi Dievo šlovės atspindys (Iš 34, 29). Jėzus yra naujasis Mozė, o Dievo šlovė švyti iš jo paties. Tai Prisikėlusiojo spindesys (plg. Mt 17, 2 ir Mt 28, 3). Ši šlovė ženklina Žmogaus Sūnaus antrąjį atėjimą (Mt 25, 31). Čia išryškėja dieviškojo apreiškimo eiga: nuo Sinajaus kalno per Jėzaus atsimainymą, žengimą į dangų vedanti į paruziją. Atsimainymo pasakojime dieviškasis Mesijas apsireiškia kaip Viešpaties Tarnas. Balsas iš debesies byloja Izaijo pranašystės žodžiais (plg. Iz 42, 1). Čia išryškėja Viešpaties Tarno pašaukimo didybė, o drauge ir jo vargingumas ir pažeminimas.

Atsimainymo pasakojimas susijęs su Petro išpažinimu ir Jėzaus pranašyste apie būsimą kančią (Mt 16, 23). Šventasis Matas nuo pirmųjų savo Evangelijos eilučių atskleidžia Jėzų kaip Abraomo sūnų ir jam duoto pažado vykdytoją (Mt 1, 18–25). Petras paliudija „ne kūno ir kraujo”, bet dangaus Tėvo apreikštą žinią: Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16). Tai Jėzus paliudija ir aukščiausiajame teisme (Mt 26, 63). Atsimainymo metu pats Dievas patvirtina Petro lūpomis ištartą apreiškimą: Jėzus yra mylimasis Sūnus.

Esame raginami Šventojo Rašto žodžius pritaikyti sau ir klausti, ką man jie reiškia. Tačiau būtų neteisinga, jei Evangelijos įvykiai ir žodžiai mus domintų tik tiek, kiek jie konkrečiai pritaikomi ir tiesiogiai siejasi su mumis. Žinoma, jie skirti mūsų išganymui, tačiau jų tiesa nepriklauso nuo jų pritaikomumo konkrečioje situacijoje. Mums reikia mokytis su nuostaba žvelgti į didingą Jėzaus atsimainymą, garbinant protu nesuvokiamą jo šlovės slėpinį.

Dievą sutikti galime visur ir visuomet, nes jis yra amžinas. Tačiau reikia pastangų, norint išvysti jo šlovę. Abraomas Dievo liepimu išvyksta iš savo gimtojo krašto. Abraomo pašaukimas yra reikšmingas visos žmonijos istorijai: jis ne tik žydų, bet ir krikščionių dvasinis tėvas (plg. Rom 4, 16). Dievas paragino Abraomą iškeliauti ir palikti Ūrą. Kodėl jis negalėjo likti ten? Jozuės knygoje randame paaiškinimą: ten gyvendamas, jis „tarnavo kitiems dievams“ (Joz 24, 2). Archeologiniai tyrimai rodo, kad (Mesopotamijoje, dabartiniame Irake) Ūras buvo didžiulis miestas su erdviomis gatvėmis ir aikštėmis. Tačiau Abraomas buvo pašauktas palikti žmogiškąją kultūrą, paženklintą stabmeldystės. Tikrąjį gyvenimo vaisingumą Abraomui ir jo palikuonims atskleidė sandora su Dievu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-04.pdf