Atgimti iš vandens

Šiandien Bažnyčia mini Jėzaus krikštą. Tai Jėzaus viešojo gyvenimo pradžia. Mums šis įvykis yra tarsi atsakymas į klausimą, kodėl Jėzus įsikūnijo. Trumpai tariant, galima sakyti, jog jis tapo žmogumi, kad mus padarytų Dievo vaikais. Jėzus krikštijasi, ne kad pats būtų pašventintas, bet kad parodytų, ką mes privalome daryti. Įeiti į upę, nusiplauti – tai simbolinis veiksmas, kuris reiškia senojo žmogaus tapsmą naujuoju žmogumi. Pats Kristus tai vadina nauju gimimu. Tiesos ieškančiam Nikodemui Kristus sakė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3, 3–5). Skirdamasis su apaštalais Kristus jiems priminė jų misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 19–20). Nuo to laiko Krikštas yra sąlyga tapti Bažnyčios nariu. Apaštalų darbų knyga pasakoja, kaip po pirmųjų Sekminių apaštalai tuojau ėmėsi vykdyti Kristaus liepimą eiti ir krikštyti visas tautas. Po Šventosios Dvasios atsiuntimo Petras jo klausančiai miniai kalbėjo: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną” (Apd 2, 38).

Vienas seniausių Bažnyčios dokumentų yra Didachė (Dvylikos apaštalų mokymas). Jame randame tokį pamokymą apie Krikštą: „Krikštykite vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios tekančiame vandenyje. O jei neturėtum gyvo vandens, krikštyk kitokiu vandeniu. Jei negalėtum krikštyti šaltame vandenyje, krikštyk šiltame. Jei neturėtum nei vieno, nei antro – užpilk tris kartus vandens ant galvos: vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (7). Šis Bažnyčios dokumentas kalba apie patį svarbiausią Krikšto veiksmą. Ilgainiui Bažnyčia prie šios pagrindinės apeigos pridėjo įvairių papildomų. Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia, nekeisdama esminių dalykų, Krikšto apeigas pakoregavo. Tarp kitų naujų dalykų įtraukė du Šv. Rašto skaitinius, visuotinę maldą, apeigų tekstus labiau pritaikė mūsų laikų žmogui. Naujasis Krikšto apeigynas pabrėžtinai ragina Krikšto apeigose dalyvauti vaiko tėvus. Krikštas – tai visos šeimos šventė. Kadangi su krikštu žmogus tampa regimosios Bažnyčios nariu, dera, kad krikštijama būtų savos parapijos bažnyčioje. Pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo krikštijami suaugusieji, todėl prieš Krikštą jie privalėjo gerai susipažinti su tikėjimo tiesomis. Išėję nemažą katechezės kursą Krikštą priimdavo dažniausiai Velyknaktį. Apie V amžių imta krikštyti kūdikius, todėl vaikų katechizacija nukelta po Krikšto ir siejama su kitais sakramentais. Tėvai neturėtų gailėti laiko ir pastangų, kad jų vaikai taptų sąmoningi katalikai. Turėtume užmiršti sovietinius laikus, kai vaikai būdavo katechizuojami slaptai, išmokant tik pačių svarbiausių tikėjimo tiesų. Daug kas mano, kad krikštyti reikėtų ne kūdikį, bet sąmoningą žmogų, galintį apsispręsti dėl savo Krikšto. Bažnyčia mano, kad tėvai, davę kūdikiui kūnišką gyvybę, turi teisę pasirūpinti ir jo dvasios gyvastimi. Kokia paguoda tėvams netikėtos mirties atveju žinoti, kad kūdikis buvo pakrikštytas ir jo amžinasis gyvenimas garantuotas! Tėvams ne kartą iškyla klausimas, kada reikia kūdikį krikštyti. Krikšto apeigyne nurodoma: jei kūdikiui gresia mirties pavojus, reikia nedelsiant krikštyti. Jeigu nėra arti kunigo, gali krikštyti ir pasaulietis – vyras ar moteris. Pildamas ant vaiko galvos vandenį, krikštijantysis taria: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jeigu vaikas normaliai vystosi, kūdikį reikia krikštyti pirmosiomis savaitėmis po gimdymo. Tačiau, jeigu nėra vilties, kad kūdikis bus auklėjamas katalikiškai, Krikštas atidedamas vėlesniam laikui, kol taps aišku, kad vaikas šeimoje gaus krikščionišką auklėjimą.

Patariama krikštyti Velyknaktį arba sekmadieniais, kai Bažnyčia mini Viešpaties prisikėlimą. Juk ir Krikštas yra prisikėlimas. Pakrikštytasis prisikelia naujam gyvenimui. Tai simboliškai išreiškiama įteikiant kūdikiui baltą drabužėlį. Kunigas uždeda kūdikiui tėvų ar krikštatėvių paruoštą baltą drabužį tardamas: „Krikštu tapai nauju Dievo kūriniu, panašiu į Kristų. Šis baltas drabužis tebus ženklas tavo nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo. Tavo artimieji temoko tave žodžiu, teskatina geru pavyzdžiu, kad nekaltas ir šventas laimėtum amžinąjį gyvenimą”. Įteikdamas degančią žvakę, kunigas sako: „Deganti žvakė tegu primena tau Kristų – mūsų šviesą!” Baigdamas Krikšto apeigas kunigas, kreipdamasis į tėvus, primena jiems auklėjimo svarbą: „Gerbiamieji tėve ir motina! Jūs čia atnešėte savo brangų kūdikį ir prašėte pakrikštyti. Krikštas jį padarė Dievo vaiku ir dangaus paveldėtoju. Jūsų pareiga jį tokį išauklėti. Tad ar pasižadate pakrikštytąjį taip auklėti, kad jis mylėtų Dievą ir žmones”. Tėvams pritarus, kunigas atiduoda kūdikį jiems sakydamas: „Imkite šį sūnų (dukterį) – dabar jau Dievo vaiką. Užauginkite jį tokį gerą, kad jis būtų Dievui garbė ir žmonėms džiaugsmas”. Dažnai klausiama, koks likimas yra mirusių nekrikštytų kūdikių. Naujasis Bažnyčios katekizmas atsako: „Be Krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia gali tik pavesti Dievo gailestingumui; tai ji ir daro per jų laidojimo apeigas. Didis gailestingumas Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti, gailestingumas ir švelni Jėzaus meilė vaikams, skatinusi Jį sakyti: ‘Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite’ (Mk 10, 14), suteikia mums vilties, kad yra išganymo kelias ir be Krikšto mirusiems kūdikiams” (KBK 1261). Nuo seno Katalikų Bažnyčioje krikštijami kūdikiai. Jų vardu kalba krikštatėviai. Išreiškia tikėjimą, daro įvairius pažadus; tad labai dera, kad, tapę sąmoningais, krikščionys atnaujintų savo Krikšto pažadus. Tam labai tinkama proga – Velyknakčio pamaldos. Kiekvienos Velykos tebūna mums ne tiktai Kristaus, bet visų mūsų dvasinis prisikėlimas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0524/524hom2.html