“Ateikite pas mane visi…”

Visiems tikintiesiems labai gerai žinomi Viešpaties Kristaus pasakyti žodžiai: “Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32).

Daugelis mūsų išaugę krikščioniškoje aplinkoje, nuo pat mažens girdėjome Kristaus žodžius – Evangeliją, pasakojimus apie Kristaus stebuklus, apie Jo gerumą, švelnumą ir meilę žmonėms. Šio sekmadienio Evangelijos skyrelis ne vieną klausytoją priverčia susimąstyti. Argi iš tiesų tas gerasis Jėzus nenorėjo pagydyti  kananietės sergančios  dukters?
 
Būtina atkreipti dėmesį į visą šio sekmadienio Evangelijos skyrelį. Pats Jėzus atsako į šį klausimą ir paaiškina. “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”.

Šventojo Rašto aiškintojai iš šio sakinio padaro net keletą išvadų.

Pirmoji: Jėzaus paklusnumas Tėvo, dangiškojo TĖVO, valiai. Tėvo valia – tai Jėzaus valgis ir gėrimas, tai Jo, kaip žmogaus, gyvenimo prasmė. Nenukrypti nuo TĖVO valios nei į dešinę, nei į kairę.

Antroji: Dievo planas buvo toks, kad Dievo karalystę pirmiausia priimtų išrinktoji tauta. Juk jai buvo duoti pažadai, pranašai, įstatymas, sandora, šventieji raštai. Kas gi kitas buvo labiau nusipelnęs ir labiau parengtas, kaip išrinktoji tauta? Įtikėjusi  Gelbėtoją ir Mesiją,  visa tauta būtų tapusi Evangelijos skleidėja visame pasaulyje. Toks buvo pirminis Dievo karalystės atėjimo planas.

Žinoma, mes galime pamąstyti, kas būtų įvykę, jei Viešpats Jėzus nebūtų buvęs suvaržytas Tėvo plano. Sakykim, Jis būtų nuvykęs į garsiausius to meto kultūros centrus – Egipto Aleksandriją ar Graikijos Atėnus. Tikriausiai  pagonys filosofai ir mokslininkai susižavėję Jėzaus mokslu ir Jo asmeniu  tuoj pat būtų įtikėję Jėzų ir priėmę jo mokslą. Net, drįsčiau manyti, jei Jėzus būtų atvykęs pas lietuvius, tuo metu žinomus kaip aisčius, pabaltiečiai jį būtų priėmę išskėstomis rankomis. Bet tai tik svajonės.  Realybė kitokia. Jis atėjo pas savuosius, pas savo tautą, bet savieji Jo nenorėjo priimti ir nepriėmė.

Trečioji išvada, kylanti iš Jėzaus žodžių, yra Jo jausmai. Kaip žmogus, Jėzus gerai jautė savosios tautos nusigręžimą. Nuo pat pirmųjų susitikimų su tautos vadais Jis nešiojosi širdyje tarsi rakštį. Prieš savo kančią iškilmingai į Jeruzalę įžengiančio Jėzaus jausmus aprašė evangelistas Lukas: ,,Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: “O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių”. Išpranašavęs liūdną miesto ateitį, Jėzus užbaigė taip: “… nes tu nepažinai savo aplankymo meto”.

Tokie kilnūs žmogiški jausmai nebuvo svetimi nė vienam apaštalui. Ypač tai ryšku apaštalo Pauliaus laiškuose. Štai ir šios dienos trumpame skyrelyje, antrajame Mišių skaitinyje atsiskleidžia Pauliaus skausmas, persmelktas didžia viltimi, Dievo gailestingumu.

Į akis turėtų kristi ir Jėzaus elgesys. Nors siųstas išganyti žydus, dėl savo nuostabaus gerumo Jėzus negali atmesti  nuoširdaus kananietės prašymo. Matydamas gilų jos tikėjimą, Jis padaro didį stebuklą – būdamas toli nuo ligonės dukros, pagydo sergančiąją, kurios ligos tikroji priežastis buvo nešvarioji dvasia.

Pirmasis skaitinys primena, jog tai, kuo mes dabar taip esame įsitikinę, tai yra, kad Dievas yra visiems, kad jis nori visų išgelbėjimo, jau buvo labai aiškiai išpranašauta Senajame Testamente. Pirmasis skaitinys yra tik vienas iš pavyzdžių. Iš tiesų, pradedant nuo Pradžios knygos ir baigiant Malakijo pranašyste, galime rasti panašių pranašiškų nurodymų.

Jėzaus žemiškas gyvenimas buvo trumpas ir laikinas. Po Jo kančios ir  mirties, Jo žemiškojo gyvenimo pabaigos, dalykai pasikeitė. Prisikėlęs Jėzus yra mirties ir nuodėmės nugalėtojas. Jis  išaukštintas labiau už visą visatą, iškeltas aukščiau už visus dangų dangus. Jei anksčiau Jėzus duodavo įsakymus apaštalams: “Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis” (Mt 10, 5-6), tai dabar, po Prisikėlimo, tiesiogiai įsako: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 18-19).

Prieš įžengdamas į dangų, Jėzus pasakė savo mokiniams: “Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių” (Apd 1, 8).

Tai yra tikroji Jėzaus mintis. Tai yra tikrasis Tėvo planas. Tai, pagaliau, yra Bažnyčios mokymas. Dievas neatstumia nė vienos tautos, nė vienos rasės, nė vienos klasės, nė vieno luomo, nė vieno žmogaus. Už visus Kristus mirė, už visus išliejo savo kraują. Kas tik šauksis Viešpaties Jėzaus vardo, tas bus išgelbėtas. Nes juk pats JĖZAUS vardas reiškia Išganytoją, Išgelbėtoją, Išvaduotoją.

“Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą” (Mt 11, 28-29).

“Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32).

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9614/614hom2.html