Brangūs broliai ir seserys, šių Mišių evangelijoje mes girdėjome Kristų sakant Tomui, kuris ką tik buvo matęs ir palietęs prisikėlusio Kristaus žaizdas: „Tu įtikėjai, nes pamatei“ Tuoj pat po to Viešpats pridūrė: „Palaiminti, kurie tiki nepamatę.“ Gal kai kurie iš mūsų galvojame, kad Kristus čia turi omenyje mus visus, kurie nesame matę Jėzaus, bet tikime jį dėl apaštalų žodžių ir liudijimo. Ir tai tiesa. Tačiau analizuodami tekstą, turime pastebėti kad, tuo metu, aštuntą dieną po prisikėlimo, Kristus nesakė „Palaiminti kurie tikės, bet palaiminti, kurie tikėjo, nepamatę“.

Galime manyti, kad Jonas Evangelistas, kuris buvo tada kartu su Tomu ir kitais apaštalais ir mums papasakojo šį epizodą, teisingai pajuto, kad Jėzus kalbėjo pirmiausia apie jį. Nes dar prieš savaitę, Velykų rytą, Jonas nubėgo prie Viešpaties kapo, ir įeidamas paskui Petrą į rūsį, jis iš karto „pamatė ir įtikėjo“. Reikia pabrėžti, kad jis dar nematė prisikėlusio Jėzaus. Kaip Petras jis galėjo tik konstatuoti, kad kapas tuščias, o numestų drobulių padėtis buvo neįprasta.

Petras tik pastebėjo šiuos dalykus, o Jonas, juos priimdamas kaip ženklus, drąsiai žengė per tikėjimo į Kristaus prisikėlimą slenkstį. Kartu su Mergele Marija, arba po jos, Jonas gali būti vadinamas pirmuoju iš visų tikinčiųjų. Jono tikėjimo aktas buvo paruoštas ypatingomis malonėmis, kuriomis jis buvo apdovanotas. Jis buvo Viešpaties ypatingai mylimas mokinys ir tobulai atsakė į Kristaus meilę. Paskutinės vakarinės metu jis ilsėjosi ant Viešpaties krūtinės ir artimai kalbėjosi su juo atvira širdimi. Didįjį penktadienį, stovėdamas prie kryžiaus jis matė iš Viešpaties atverto šono ištekant kraujo ir vandens.

Jonas iškilmingai mums perdavė šį epizodą kaip svarbų tikėjimo ženklą sakydamas: „Regėjusis tai paliudijo… kad ir jūs tikėtumėte.“ Iš tikrųjų tai buvo ne tik Bažnyčios ir sakramentų, bet ir viso dieviškojo gailestingumo darbo provaizdis. Pradžioje sukūręs žmoniją gryna meile, Dievas gailestingai išgelbsti ir atkuria nupuolusius žmones savo įsikūnijusiame Sūnuje, kuris išmoko klusnumo ir gailestingumo, kentėdamas ir aukodamas savo gyvybę už mus.

Jonas puikiai žinojo, kad po prisikėlimo Jėzus padarė daug ženklų savo mokinių akivaizdoje. Jonas aprašė ne visus, bet tik tuos, kurie galėjo mums padėti tikėti į Kristų ir turėti gyvenimą jo vardu. Velykų vakare Jėzus atėjo pas mokinius ir parodė jiems ne tik savo sužeistas rankas ir kojas, kaip rašo Lukas, bet ir atvirą šoną. „Jis kvėpė į juos sakydamas : Imkite Šventąją Dvasią“ (Šv. Dvasią, kuri yra Dievo meilė). „Kam atleisite nuodėmes tiems jos bus atleistos“.

Šitaip Jonas mums rodo prisikėlusio Jėzaus kūną kaip gailestingumo šaltinį. Po to, mūsų evangelistas pasakoja kaip Tomas vieną savaitę vėliau, buvo išgydytas iš savo abejonių ir nevilties, kai jis įbedė savo ranką į Jėzaus atverią šoną. Iš tikrųjų, kartu su Tomu, visi Kristaus mokiniai buvo tada išvaduoti iš kryžiaus papiktinimo, kuris dar slapčia sunkino jų širdis. Jonas čia pristato savo nukryžiuotą ir prisikėlusį mokytoją kaip didžiausiąjį Dievo gailestingumo įrankį.

Vanduo ir kraujas, kurie ištekėjo iš Jėzaus šono ant kryžiaus dar trykšta iš jo prikėlusio kūno, kaip gailestingumo versmė nuvalanti visus žmones ir jiems duodanti tikrą ir amžinąjį gyvenimą. Dievo gailestingumas ateinantis per Jėzų Kristų buvo siūlomas visiems žmonėms per visą istoriją. Tačiau Šventosios Dvasios apšviesta, Bažnyčią šiandien supranta, kad reikia kuo intensyviau skelbti gailestingumą būtent mūsų laikmečiu, paženklintu tiek daug kančios ir žiaurių nusikaltimų, Dievo ir jo meilės atmetimo.

Prieš Antrąjį Pasaulinį karą Šventoji Dvasia pažadino šventąją Faustiną, kaip Dievo gailestingumo pranašę ir apaštalą. Ji buvo ypač įkvėpta šlovingojo Velykų Kristaus vizija, kuria Viešpats pasirodė jai tokiu atvaizdu, kuris aiškiai primena Evangelijos aprašytą apsireiškimą šventąjam Tomui. Tačiau dabar iš jo atverto šono sklido du šviesos spinduliai – baltas ir raudonas. Tai primena Didžiojo Penktadienio vandenį ir kraują, bet, kaip paaiškino vienuolei pats Jėzus, tai ypač yra galinga gailestingos meilės, kurią Viešpats lieja iš savo širdies ir kurioje jis norėtų apimti visą žmoniją, srovė.

Šventasis Jonas Paulius II, kuris kanonizavo seserį Mariją Faustiną, teigiamai atsiliepdamas į jos prašymą paskelti Atvelykio sekmadienį “dieviškojo gailestingumo švente“, pasakė: Bažnyčia gyvena tikrąjį gyvenimą tuomet, kai išpažįsta ir skelbia gailestingumą, nuostabiausią kūrėjo ir Išganytojo savybę“. Viename savo paskutinių tektų prieš mirtį šis šventas popiežius pirdūrė: „Žmonijai, kuri atrodo kartais nuklydusi ir valdoma blogio, egoizmo ir baimės galios, prisikėlęs Viešpats suteikia savo meilės, kuri atleidžia, dovaną, sutaiko ir iš naujo sielą atveria vilčiai. Tai meilė, kuri atverčia širdis ir duoda ramybę. Kaip labai pasauliui reikia suprasti ir priimti dieviškąjį gailestingumą“.

O visai neseniai Popiežius Pranciškus pasakė: „Aš tikiu, kad dabar – gailestingumo laikas. Sužeistai žmonijai Bažnyčia rodo motinišką, mamos veidą. Nelaukia, kol sužeistieji pasibels į jos duris, eina į gatvę jų ieškoti, juos surenka, apkabina, gydo, stengiasi, kad jie pasijustų mylimi. Mūsų epocha yra gailestingumo kairos, tinkamiausias metas gailestingumui“.

Brangūs broliai ir seserys, priimkime su dėkingumu šį gailestingumą, kurį mūsų Atpirkėjas gausiai išliejo ant mūsų šios Velykų savaitės metu. Ir sekdami šventaisiais Jonu, Tomu, seserimi Faustina, Jonu Pauliumi antruoju ir mūsų Popiežiaus Pranciškaus pavyzdžiais, tapkime dieviškojo gailestingumo apaštalai, nuolatos melsdamiesi: “Jėzau, pasitikiu Tavimi….pasigailėk mūsų ir viso pasaulio” Amen. Aleliuja.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/449-ii-velyk%C5%B3-sekmadienis-atvelykis-dievo-gailestingumo-%C5%A1vent%C4%97-homilija-2016.html