Brangūs Broliai ir Seserys, senovės patarlė sako: „Kai tau viskas gerai sekasi ir tu esi laimingas, aplink tave yra didelis draugų būrys, bet jeigu tave užklumpa nelaimė ir niūrūs laikai, tuomet tu pasilieki vienas.“ Šią patarlę aš norėčiau pritaikyti kiekvieno mūsų santykiui su Dievu, su Kristumi. Iš tiesų, yra lengva būti su Jėzumi tuomet, kada jis stebuklingai paverčia vandenį vynu per vestuvių pokylį Galilėjos Kanoje, linksma klausytis jo žodžių už vaišių stalo drauge su muitininkais, taip pat ir valgyti jo padaugintą duoną, už kurią nereikėjo dirbti, gera būti šalia Jėzaus ant Taboro kalno, kur suspindi jo dieviškumas, kur yra aiškiai girdimas dangiškojo Tėvo balsas.

Jis taip pat mums dažnai reikalingas, kaip ir anuomet, jo kūno dienomis, minioms žmonių, kurie jo ieškojo, norėdami išgyti iš savo ligų ir negalių, surasti atsakymus į savo problemas. Jėzus visais šiais atvejais yra tas laimingas žmogus iš patarlės, kuriam sekasi, aplink kurį susiburia žmonės, tariami jo bičiuliai. Tačiau kiek daug norinčių ir pasiryžusių būti drauge su Jėzumi, kai jis patraukia į dykumą, kada jis ima kalbėti apie savęs išsižadėjimą, apie kryžių ir mirtį, kada jis ryžtingai nukreipia savo žingsnius į Jeruzalę, kad ten paaukotų savo gyvybę?

Išties, mes žinome, kad Jėzaus gyvenime, žmogiškomis akimis žvelgiant, buvo ir niūrių išbandymo dienų, kurias jis pats drąsiai pasitiko iš savo didžiulės meilės žmogui, tuo tarsi parodydamas, kad savo ruožtu jis, Dievas, nesitraukia nuo žmogaus, ieško jo, kad ir kokioje didelėje dvasinėje bėdoje bei moralinėje dykumoje žmogus vienas sau būtų. Šiandienos Evangelija mums kalba, kaip Jėzus tuojau pat po savo krikšto yra Dvasios nuvedamas į dykumą, kad ten pasninkautų ir būtų velnio bandomas.

Tuo jis mums leidžia suvokti keletą dalykų. Vienas dalykas yra tas, kad autentiškas krikščioniškas gyvenimas yra kova su blogio jėgomis. Neįmanoma būti tikru krikščioniu ir nedalyvauti kovoje prieš blogį. Ta kova turės skirtingas formas ir skirtingas sritis, priklausomai nuo egzistuojančio blogio šaltinių. Tačiau visgi pamatinė, kertinė kova tarp šviesos ir tamsos, tarp gėrio ir blogio vyksta kiekvieno žmogaus širdyje. Nereikia daug žmogui įrodinėti, kad jis nėra angelas. Taigi, pasaulio perkeitimas ir pagerinimas turi prasidėti pirmiausiai nuo savęs asmeniškai.

Tam ir yra skirtas šis palankus Gavėnios laikas. Ir Gavėnios dėkojimo giesmė sako: Dieve, tu mums, savo vaikams, paskyrei tinkamą metą širdies tyrumui atkurti ir trokšti, kad mes, pražūtingus norus sutramdę, nebevergautume praeinantiems dalykams, bet kuo labiau pamėgtume amžinuosius. Taigi Gavėnios metas mus ypač ragina įsiklausyti į Dievo žodį, gyventi juo ir pajusti jo alkį. Pasninko laikas ir žemės gėrybių saikingas vartojimas turėtų žmoguje atgaivinti ar sužadinti dvasinių dalykų troškimą, jo priklausomybės vien tik nuo Dievo gilų jausmą.

Tai puiki proga išmėginti savo laisvę ir pajusti žmogiškąjį orumą, jeigu mes bent šiek tiek sugebame atsiplėšti nuo vergystės tam, kas išties turėtų mums tarnauti, ir jei galime neprisirišti prie plikos materijos. Ne veltui šiandienos Evangelija pamini Jėzaus nukeliavimą, kuris buvo tuojau po jo krikšto, į dykumą. Išties, egzistuoja labai glaudus ryšys tarp krikšto ir Gavėnios laiko. Ankstyvojoje Bažnyčioje visa Gavėnia buvo skirta pasiruošti Krikšto sakramentui, kuris buvo švenčiamas Velyknakty. Krikšto metu įvyksta didis slėpinys, kada žmogus numiršta nuodėmei ir tampa naujo gyvenimo dalininku prisikėlusiame Kristuje, be to, per krikštą jis gauna Šventąją Dievo Dvasią, kuri prikėlė Jėzų iš numirusiųjų (Rom 8, 11).

Kaip sako apaštalas Petras pirmajame skaitinyje: krikštas nėra nešvaraus kūno nuplovimas, bet Dievo maldavimas suteikti gryną sąžinę dėlei prisikėlusio Jėzaus Kristaus. Ši Dievo mums dovana privalo būti atnaujinama; Dievui yra priimtina, kad mes jam reikštume pagarbą širdies atgaila, nuolatiniu atsivertimu, kurio reikalauja Dievo karalystės artėjimas. Praėjus pasiruošimo laikui ir atėjus metui Jėzus ima skelbti: Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. Mūsų krikščionių gyvenime taip pat, bent jau tų, kurie turi laisvą apsisprendimą, gausu išmėginimų ir pagundų.

Velnias nepaliauja mėginti kiekvieną, kuris nori gyventi pamaldžiai ir priartėti prie Dievo. Todėl Gavėnios laikas, į kurį Kristus (jis išėjo ir į dykumą) dabar pakviečia Bažnyčią, yra skirtas mums Krikšto pažadams atnaujinti. Nors ir mažais veiksmais, žmogus yra raginamas parodyti savo radikalų nusigręžimą nuo blogio su visomis jo vilionėmis, ir iš kitos pusės – išpažinti savo pasišventimą Dievui. Kristaus patirtis dykumoje (40 dienų pasninkas ir kova su velniu) atskleidžia taip pat tiesą apie jo asmenį. Jėzus tapo viskuo panašus į žmogų, jis prisiėmė mūsų silpnumą, patyrė žmogaus širdį dykumoje.

Kiekviena tokia patirtis jį tobulino kaip asmenį ir rengė jo, kaip pasaulio Atpirkėjo, misijai. Laiške žydams yra rašoma: Būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie Jam paklūsta (Heb 5, 9). Jau savo buvimu dykumoje, paklusdamas Tėvo valiai ir Dvasios vedimui, Kristus pradeda Dangaus karalystės įkūrimo darbą. Galbūt evangelistas Morkus savaip užsimena apie būsimosios Mesijo karalystės harmoniją, pažymėdamas, kad Jėzus buvojo kartu su laukiniais žvėrimis ir kad angelai jam tarnavo. Šventasis Antanas, dykumos vienuolis, yra pasakęs: „Paklusnumas kartu su susivaldymu pavaldžius padaro laukinius žvėris.“ Pasiekęs pergalę prieš blogį ir prieš mirtį, Kristus gali padaryti stiprius tuos, kurie yra susivieniję su juo per krikštą. Dėl to nebijokime mūsų pačių trapumo ir silpnumo, kuris nuolankiai pripažintas ir priimtas, gali atverti duris Dievo malonei, kuri mus išlaisvina iš nuodėmės ir iš užsidarymo savyje.

Prašykime Dievą, kad mums suteiktų tikrąją atgailos dvasią, kuri nuvalytų mūsų sąžines ir širdis, idant mes džiaugsmingai lauktume šventųjų Velykų. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/354-i-gav%C4%97nios-sekmadienis-2015-b.html