Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas. Brangūs broliai ir seserys, šiandieną mes pradedame naujus liturginius metus. Ir vėl. Galima pagalvoti, jog buvo teisus vienas Senojo Testamento įkvėptųjų autorių, Koheletas, kuris kalbėjo: Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja! (Koh 1, 9)

Tačiau iš tikrųjų tokie Koheleto žodžiai yra tik slaptas provokuojantis klausimas: koks yra tavo gyvenimas: ar jis tėra tik uždaras nuolatos pasikartojantis ciklas, ar jis turi prasmę, kryptingumą ir tokiu būdu pažadina viltį? Krikščioniui laikas nėra įkalinantis cikliškumas, uždaras nesibaigiantis ratas, bet jis turi kryptį, taip pat turi savo palankius momentus, savo pilnatvę ir pabaigą.

Iš tiesų, šventame Rašte yra sakoma, kad laiko pilnatvei atėjus, Dievas atsiuntė savo vienatinį Sūnų, gimusį iš moters (plg Gal 4, 4). Tokia yra laiko pilnatvė. Šiandienos Evangelija mus perspėja: Budėkite, nes nežinote, kada ateis laikas. Galima būtų versti: Budėkite, nes nežinote, kada ištiks momentas, arba kada bus palankus metas. Tad apie dieviškojo laiko momentus galima pasakyti, kad jie priklauso ateičiai ir yra neprognozuojami. O tuo tarpu laikų pabaigą apaštalas Paulius antrame skaitinyje įvardija kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną (plg. 1 Kor 1, 9). Adventas, kurio pirmąjį sekmadienį švenčiame, reiškia atėjimas. Kalba eina apie Kristaus atėjimą. Drauge su Bažnyčios Tėvais mes galime išskirti kelis Kristaus atėjimus.

Pirmasis jau įvyko istoriškai, apie kurio aplinkybes ir laiką mes sužinosime iš Kalėdų iškilmės mišių skaitinių. Antrasis Kristaus atėjimas, kuris liečia visą žmoniją ir kurio mes laukiame, kuris dar vadinamas παρουσία, bus laikų pabaigoje. Tarp šių dviejų Kristaus atėjimų, kurie paliečia ir palies visus bendrai, įsiterpia kitokio pobūdžio ir prigimties Kristaus atėjimas, kuris liečia kiekvieną iš mūsų atskirai. Visų pirma – tai Kristaus, arba tiksliau kalbant, visos Švenčiausiosios Trejybės apsigyvenimas žmogaus širdyje per malonę. Kristus savo mokiniams yra pasakęs: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14, 23). Dieviškasis Žodis yra siunčiamas į mylinčią ir tyrą žmogaus širdį, ir jis padeda labiau pažinti dangiškąjį Tėvą, prisiliesti prie Dievo prigimties slėpinių. Žmogus savo gyvenime taip pat gali turėti asmenines Sėkmines ir ne vieną kartą, kada Šventoji Dvasia jo širdyje užkuria didesnę meilę Dievui ir artimui.

Jėzaus Dvasia pati būdama dovana, įgalina žmogų savo ruožtu tapti nesavanaudiška dovana kitam ir tokiu būdu padeda žmogui suprasti jo kilnumą ir pašaukimą. Kitas – asmeninis Kristaus atėjimas pas pavienį žmogų, sakoma, kad tai yra žmogaus mirties valanda. Tuomet iš Kūrėjo gauta nemirtingoji siela, sugrįžta pas savo Kūrėją, visos gyvybės Davėją. Tokiam susitikimui reikia ruoštis, kaip sako Evangelijos skaitinys: Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas. Šie žodžiai mus perspėja nemiegoti, kitaip tariant, reikia išmokti skaityti laiko ženklus, nepražiopsoti Dievo apsilankymo momentų, kada jis ateina pas mus nešinas ramybe. Kitame laiške apaštalas Paulius panašiai ragina: Išmušė valanda mums pabusti iš miego.

Dabar mūsų išgelbėjimas arčiau negu tada, kai įtikėjome … nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! (Rom 13, 11s). Tolimų istorijos įvykių pasekmės ne visuomet trunka iki mūsų dienų, arba jos nėra tokios veiksmingos. Tačiau taip nėra su įvykiais, žodžiais ir veiksmais, kurie liečią įsikūnijusį Dievo Žodį. Būdamas Dievas jis pranoksta laiką ir bet kokį kitimą, būtent dėl šios priežasties Jėzaus užgimimas kūne, nors jau praeityje įvykęs, turi dabar, šiuo metu, veiksmingų pasekmių kiekvieno žmogaus gyvenime. Būtent dėl to apaštalas Paulius Korintiečiams, kurie nepažino Kristaus kol jis dar gyveno žemėje, gali tvirtinti: Dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę. Per jį jūs praturtėjote visu kuo – visokiu Dievo žodžiu ir pažinimu, – ir Kristaus liudijimas jūsų tarpe tapo tvirtas. Jums nestinga jokios malonės dovanos (1 Kor 1, 3s).

Tačiau ši suteikta malonė, arba dar kitaip – kiekvienam patikėtas talentas, pasak vieno Evangelijos palyginimo, neturi pasilikti bevaisė. Žmogus turi ta malone remtis, ja gyventi, tam kad išliktų nenusikaltęs mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai (plg. 1 Kor 1, 9). O kadangi vien žmogiškomis jėgomis to padaryti negalime, šiandienos Mišių įžanginė giesmė mums nurodo išeitį. Išties, giesmės žodžiai sako: Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla, viliuosi tavimi, kad man neteks rausti. Juk niekas šlovės nepraranda, kad tavim vilias. Lotyniški eilutės žodžiai Ad te levavi animam meam … yra išraiškingesni ir galėtų būti verčiami: „Į tave iškėliau savo sielą, savo gyvastį …“ Sielos, tauriausio žmogaus prado, pakylėjimas į Dievą yra ne kas kita kaip malda, kuri žmogui yra vertingiausia gėrybė.

Tad galima teigti, kad liturginiai metai prasideda paraginimu maldai, tarsi paskatinimu įžengti į slėpiningą terpę arba erdvę, kurioje jau įvyksta besimeldžiančiojo žmogaus susitikimas su Dievu, kuris ateina. Be to, ši įžanginė giesmė gali būti suprasta kaip tolimas atgarsis Marijos giesmės: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. Tuo norima išreikšti, kad šiuo Advento metu, nuo pat pradžios iki pabaigos, kiekvieną tikintįjį ir visą Bažnyčią lydės Marijos motiniška globa ir užtarimas. Kaip ji kitados priėmė Dievo Sūnų savo įsčiose, taip dabar ji padės šios žemės keleiviams, kad juose per tikėjimą užgimtų Kristus, kad per dorybingą gyvenimą jis vystytųsi ir pasiektų amžiaus pilnatvės saiką. Šios dienos mišių maldos žodžiais prašykime Dievą, kad jis suteiktų ryžto teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/325-homilija-i-advento-sekmadienis-b-metai.html