Krikščionybė yra įsikūnijimo religija. Įsikūnijęs Dievas perplėšė nepažinumo uždangą. Begalinis ir neaprėpiamas Dievas apsireiškė žmonijai Betliejaus Kūdikyje. Jėzus yra didysis Viešpaties apsireiškimas, jame randame Dievo pažinimo kelią. Ne tik šiais laikais kai kuriuos žmones trikdo tikėjimo tiesa apie dieviškosios ir žmogiškosios prigimties vienybę Jėzuje. Kai kas priekaištauja, esą krikščionybei trūksta dvasingumo, čia viskas pernelyg paprasta, „nepakankamai dvasinga“. Tariamai dvasingesnių dalykų leidžiasi ieškoti Rytų religijose. Praėjusiame šimtmetyje buvo madinga hipotezė, esą Jėzus, prieš skelbdamas savo mokslą Palestinoje, pats mokėsi išminties Rytuose. Kaip ir daugelis kitų fantastinių teorijų ji neturi jokio biblinio pagrindo. Šiandienos Evangelijoje girdėjome apie išminties ieškotojus, ėjusius priešinga kryptimi. Rytų šalies išminčiai atvyko pagarbinti Žydų karaliaus.

Tikėjimo paieška reikalauja klusnumo ir nuolankumo. Kelyje būna tamsos ir dykumos patirčių, iš kurių žmogus neišsiveržtų vien savo jėgomis. Laimei, Dievas nušviečia kelią žvaigžde, nes jis pats yra šviesa. Išganymo istorijoje Viešpats apsireiškė įvairiais būdais. Bažnyčios tėvai sakydavo, jog kurdamas Adomą Dievas jau numanė Kristaus įsikūnijimą. Sukūręs žmogų pagal savo paveikslą Dievas bendravo su juo. Tačiau Adomas atmetė Dievo apreiškimą ir pateko į tamsą. Nuodėmė yra būklė, kai Dievas nebeatpažįstamas. Ir po nuopuolio Dievas nepaliko žmonijos. Jis pašaukė Abraomą, patikėdamas jam nuostabius pažadus. Abraomas džiaugėsi galėdamas regėti Viešpatį ir priimti savo palapinėje. Mozei Dievas apsireiškė degančiame krūme. Jis bendravo su Moze kaip su draugu, veidas į veidą. Debesų ir ugnies stulpas, Sandoros padangtė ar šventykla buvo Dievo liudijimas išrinktosios tautos žmonėms. Dievas nuolat patvirtina, kad yra su mumis. Galiausiai žmonijos nuodėmės užtrauktą uždangą nuo viršaus iki apačios perplėšė Jėzus ant kryžiaus. Jis pasakė: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Dievas kviečia mus į tebesitęsiantį jo apsireiškimą, ypač dalyvaujant Mišiose ir švenčiant sakramentus.

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė pagal liaudiškojo maldingumo tradiciją dažniausiai vadinama Trijų Karalių švente. Toks pavadinimas taip pat prasmingas: išminčiai, sužinoję apie Išganytojo gimimą ir atvykę jo pagarbinti, apdovanojo jį kaip tikri karaliai. Nežinome, kas buvo tie išminčiai, mokslininkai, Dievo ieškotojai, bet kuriuo atveju jie buvo ne žydai. Viešpats slėpiningu kosminiu ženklu pasirodė kitataučiams išminčiams, ne išrinktosios tautos atstovams. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo, kad pagonys pašaukti dalyvauti tame pačiame tikėjimo pavelde, paslaptyje, kuri buvo „nuo amžių uždengta Dieve“. Dievas neatstumia žmonių, nepriklausančių išrinktajai tautai, Bažnyčiai. Viešpats juos apšviečia, nušviečia jų kelią į tiesą, padeda būti ištikimiems gautam apreiškimui.

Pranašas Izaijas piešia džiaugsmingą paveikslą, kaip į Jeruzalę renkasi tautos. Bažnyčia negali pasiekti pilnatvės, jei neapima visos žmonijos. Ji turi apimti ne tik visas tautas, visas civilizacijas su joms būdinga mąstysena ir gyvensena, bet ir visas žmonių grupes, socialinius sluoksnius. Tokiame visuotinume pasirodo Dievo apreiškimo turtingumas.

Erodas visiškai nieko nežinojo apie įvykius. Jis tuo metu buvo politinis Izraelio vadovas – tautos, kuri turėjo duoti pasauliui Mesiją, vadovas. Erodas sušaukė Rašto aiškintojus ir aukštuosius kunigus. Jų priedermė buvo pažinti, saugoti ir aiškinti Rašte užrašytą Dievo apreiškimą. Čia žvaigždė išnyksta. Išminčiai šiek tiek pasitraukia. Rašto žinovai nurodo: Mesijas turi gimti Betliejuje. Jei žvaigždės pranašiškas ženklas yra tikras ir geras, jį turi patvirtinti Bažnyčios aiškinamas Dievo žodis. Žvaigždė, kuri vėl pasirodo išminčių akims, patvirtina tai, ką sakė Rašto aiškintojai. Erodas prašė, kad išminčiai grįždami pas jį užsuktų. Iš vėlesnių įvykių žinome, kad Erodas įžvelgė naujagimyje pavojingą varžovą ir jį norėjo nužudyti. Per sapną išminčiams buvo apreikšta neužsukti į Jeruzalę, o grįžti kitu keliu. Viešpats apsaugodamas kūdikį patvarko taip, kad Erodas negauna norėtos informacijos. Dievo apreiškimas skirtas ne piktavaliams, bet nuolankiems, nuoširdiems tiesos ieškotojams. Rytų išminčiai savo kelyje veikiausiai sutiko kitų žmonių. Juos vedusi žvaigždė atsispindėjo jų veiduose. Dieviškosios išminties ieškotojai aplink save skleidžia šviesą ir paguodą.

Anglų rašytojas G. K. Čestertonas parašė esė apie tris šiuolaikinius išminčius. Jie girdėjo apie taikos miestą, kuriame nėra karų nei kančių. Jie taip pat sužinojo, kad norint tapti to miesto piliečiu reikia atnešti dovanas, įrodančias, jog jie verti jame apsigyventi. Nešini dovanomis jie nukeliavo į tą miestą. Prie vartų juos pasitiko šventasis Juozapas. Pirmasis žmogus atsinešė pinigų, už kuriuos siūlė pirkti įvairiausių pramogų: mat linksmindamiesi žmonės nebenorėtų kariauti. Antrasis žmogus vietoje smilkalų atsinešė cheminių preparatų. Pasak jo, taip būtų galima paveikti žmonių smegenis, kad jie nuolat jaustųsi laimingi. Taip galima lengvai kontroliuoti gyventojų nuotaikas ir patenkinti jų poreikius. Trečiasis šiuolaikinis žmogus atsinešė atomo skaidymo technologiją – naująją mirą, mirties simbolį. Jo dovanos prasmė: kad visi taikos miesto priešininkai būsią sunaikinti. Tačiau šventasis Juozapas, pamatęs jų dovanas, neįleido jų į miestą, tik kažką sušnibždėjo kiekvienam į ausį. Ką pasakė šventasis Juozapas? Ogi tai, kad jie pamiršo Kūdikį. Taika ir ramybė gali ateiti tik per Ramybės Kunigaikštį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-24.pdf