Šį sekmadienį minima Tėvo diena. Graži tėvystės idėja dažnai labai skiriasi nuo asmeninės patirties. Neretai skausminga šeimos istorija, nuoskaudų iškreiptas tėvystės įvaizdis trukdo tikėjimu priimti dangiškojo Tėvo slėpinį. Net geri, mylintys tėvai yra sąlygojami žmogiškųjų ribotumų, nuovargio, silpnybių. Tėvo diena beveik prieš šimtmetį pradėta minėti JAV. Šios šventės iniciatorė buvo moteris, norėjusi pagerbti savo tėvą, kuris po žmonos mirties pats išaugino šešetą vaikų. Tėvo diena įvairiose šalyse minima ne tą pačią dieną: JAV ir daugelyje kitų šalių trečiąjį birželio sekmadienį, Italijoje per šv. Juozapo iškilmę. Lietuvoje Tėvo dieną minime pirmąjį birželio sekmadienį.

Dievas yra ne tik visatos, bet ir kiekvieno širdies Viešpats. Dievo karalystė skelbiama taip pat mūsų namuose ir šeimose. Nobelio premijos laureatas, teologas, muzikas ir gydytojas Albertas Šveiceris (1875–1965), Centrinėje Afrikoje įkūręs ligoninę ir didžiadvasiškai tarnavęs vargšams, paklaustas, kaip geriausia auklėti savo vaikus, atsakė: „Yra trys metodai. Pirmasis – pavyzdžiu; antrasis – pavyzdžiu; trečiasis – pavyzdžiu.“ Šeimoje ypač akivaizdžiai atsiskleidžia, kaip tėvų žodžiai atitinka darbus. Būtų lengva pamokyti savo vaikus sakant: nekreipkite dėmesio į tai, kaip gyvenu, klausykite tik to, ką sakau. Deja, tai nepadeda. Į gyvenimo darbais nepagrįstus pamokymo žodžius kiekvienas atsakytume: negirdžiu, ką sakai – pernelyg garsiai byloja tavo darbai…

Laimei, Dievo žodis nėra dvilypis, jis nuoseklus ir veiksmingas. Pirmajame skaitinyje Viešpats moko: „Įsidėkite šiuos mano žodžius sau į širdį ir sielą, prisiriškite juos kaip ženklą prie rankos ir pritvirtinkite kaip žymę sau ant kaktos.“ Dievo žodis nušviečia mūsų planus, moko atskirti ir pasirinkti gyvenimo palaiminimą – ar prakeikimą.

Evangelijoje taip pat raginama budėti, kad deklaruojamas tikėjimas atitiktų gyvenimą. Iš Jėzaus žodžių galima susidaryti įspūdį, jog jo klausytojai panašūs į tuos, kurie šaukia: „Viešpatie, Viešpatie“. Du kartus pakartotas kreipinys liudija pabrėžtiną ir perdėtą išpažinimą. Tačiau vien lūpomis išpažinti nepakanka. Tarnavimą Viešpačiui turi paliudyti visas žmogaus gyvenimas, mintys, troškimai, darbai. Visose šiose srityse būtina išpažinimo ir veiksmo vienovė. Išpažindami Jėzų kaip Viešpatį kartu išpažįstame, jog svarbiausia yra vykdyti Tėvo valią. Pats Jėzus pakluso dangiškajam Tėvui ne prievarta, bet klusnumu iki mirties.

Deklaruojamas tikėjimas ar net maldingumas nebūtinai reiškia teisingą tvarką. Išpažįstamą tikėjimą turi liudyti Kristaus mokinio gyvenimas, antraip, užuot buvęs Dievo garbinimu jis gali virsti papiktinimu. Sukrečia grėsmingi Jėzaus žodžiai: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau.“

Griežtas Jėzaus nuosprendis nėra staigmena. Pasaulio teisėjas Jėzus tai iš anksto paskelbė ir nusakė palyginimais. Šis nuosprendis netikėtas tik tiems, kurie Jėzaus žodžius praleidžia pro ausis ir išbarsto vėjais. Pastebėję, jog atsidūrė pasmerktųjų pusėje, tie žmonės teisinsis, kad Jėzaus vardu pranašavo ir darė įspūdingus darbus. Jie bandys priminti Jėzui apie save vildamiesi, kad įvyko klaida: juk jie manė veikę Jėzaus galia. Tačiau toks priminimas nieko nepadeda. Juk net melagingi pranašai gali daryti ženklus ir stebuklus – taip Jėzus kalbėjo apie pasaulio pabaigą. Stebuklingi ženklai yra vienaprasmiai tik tuomet, kai juos grindžia išgyventas tikėjimas. Negalime didžiuotis savo darbais manydami, jog jie garantuoja „bilietą“ į dangaus karalystę. Net apaštalas Paulius nuogąstavo, kad gali būti atmestas.

Evangelijos ištraukoje minimus pranašautojus, demonų išvarinėtojus ir stebukladarius Dievas panaudojo kaip įrankius, tačiau dėl jų pačių kaltės ta veikla neprisidėjo prie jų pačių išganymo. Kaip turėtume suprasti pasmerkimo žodžius? Ar pranašystės ir demonų išvarymas, stebuklų darymas yra blogis? Ne. Tai nepriimtina tuomet, kai siekiama išgarsėti, savintis Dievui priklausančią garbę. Jėzus tarsi sako: „Jūs neteisėtai manipuliavote mano vardu, aš neturiu su jumis nieko bendra.“

Baigdamas Kalno pamokslą Jėzus dar kartą pabrėžia savo mokymo rimtumą. Jo žodžiai nėra vien tik džiugioji naujiena. Jėzaus žinia turi pasekmes. Kas tai suvokia, privalo apsispręsti. Dievo žodis niekuomet nėra beveiksmis. Žmogus negali kliautis vien savimi. Tai taip pat būtų apsisprendimas. Žmogaus likimas gali būti dvejopas: pražūtis arba laimė. Kas statydinasi namus ant Jėzaus žodžio, suauga su jo tvirtu pamatu.

Laimingi vaikai, iš savo tėvų gavę Dievo žodžiu grindžiamo gyvenimo pavyzdį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-09.pdf