20 eilinis sekmadienis

Brangūs broliai ir seserys, šių šventųjų Mišių skaitiniai turi vieną bendrą temą – tai santykiai tarp žydų ir tikinčiųjų pagonių Dievo išganymo plane. Antrame skaitinyje iš Laiško romiečiams šventasis Paulius itin giliai apmąsto Izraelio vaidmenį išganymo istorijoje. Svarbu suprasti, kad, minėdamas Izraelio „atmetimą“ ir po to „priėmimą“, apaštalas kalba ne tiek apie individualių žydų išgelbėjimą, kiek apie žydų tautos, kaip Dievo išganymo įrankį, vaidmenį. Jau Pauliaus laikais ėmė aiškėti, kad tik maža Izraelio dalis, mažas likutis, pripažino Jėzų kaip Mesiją.

Tačiau šis likutis, kuris apima tarp kitų ir Mergelę Mariją, apaštalus ir pirmą Jeruzalės krikščionišką bendruomenę, yra be galo svarbus ir brangus Bažnyčios branduolys. Jame tęsiasi Izraelio pašaukimas ir slėpinys. Be to, Paulius išreiškia viltį, kad laikų pabaigoje visi Izraelio vaikai atpažins ir viešai išpažins Jėzų esant Mesiją. Paulius laiko Izraelio kolektyvinį grįžimą pas Jėzų kaip pasaulio pabaigos ir visų žmonių prisikėlimo iš numirusių ženklą.

Mąstykime toliau apie Izraelio ypatingą misiją. Mes tikime, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir kad Viešpats tik jam žinomais būdais siūlo savo draugystę ir įsūnystės malonę kiekvieno žmogaus sąžinei per visą jo gyvenimą iki mirties akimirkos. Biblija mus moko, kad Dievas pradžioje sudarė sandorą su Adomu, po to su Nojumi, iš kurio kilusios visos žemės tautos. Pagonių tautų religinė laikysena yra ir visada būdavo dviguba.

Joje randame, viena vertus, keletą sveikų elementų: vieno Dievo egzistavimo sąvoką, geras moralines vertybes; o kita vertus, stabmeldystę ir įvairias kenksmingas, kilusias iš nuodėmės ir iš demonų apgaulių klaidas. Izraelio tauta buvo išrinkta atlikti ypatingą misiją. Ji turėjo priimti pilną apreiškimą apie Dievą ir jo išganingos meilės užmojį bei jį perduoti visiems žmonėms. Juk Viešpats pasakė Abraomui: „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.“ Pirmiausia Izraelis turėjo būti griežtai atskirtas nuo kitų tautų, kad apvalytas ir apsaugotas nuo pagoniškų klaidų, būtų Dievo mokomas.

O po to jis buvo pašauktas tapti „tautų šviesa, kad Dievo išganymas pasiektų žemės pakraščius“. Svetimšaliai turėjo vieną dieną prisijungti prie Dievo tautos, ir šventykla, kurioje žydai, garbindami Dievą, jam pristatydavo savo šventas aukas, turėjo tapti maldos namais visoms tautoms. Izraelis turėjo tapti bažnyčios, Dievo karalystės žemėje šaknimi ir kamienu, į kuriuos kitų tautų žmonės bus skiepijami. Visa tai įvyko ir toliau vyksta per gana neprognozuojamas išganymo istorijos permainas. Dievas yra ištikimas savo pažadams ir jo malonė bei pašaukimas – neatšaukiami.

Biblijoje matome, kad Izraelis patyrė du pagrindinius gundymus. Pirmas gundymas, kuris atsirado nuo pat pradžios, tai atmesti Viešpatį ir jo Įstatymą, norint sugrįžti į stabmeldystę ir tapti panašiam į kitas pagoniškas tautas. O antras, kuris visada būdavo, bet vėliau sustiprėjo, – tai perdėtai prisirišti tik prie Viešpaties dovanų, tiek dvasinių, tiek žemiškų, siekiant jas pavydžiai savintis, visiškai atsisakant jomis dalintis su kitais, kurie buvo laikomi nešvariais šunimis.

Reikia pastebėti, kad per visą istoriją dauguma Izraelyje buvo neištikima savo pašaukimui. Tačiau kiekvienoje kartoje mažas likutis, Viešpaties anawim arba neturtėliai, arba net vienas ištikimas žmogus, Viešpaties tarnas, ištikimai atliko toliau Izraelio misiją ir patraukdavo visai tautai Dievo gailestingumą. Visai nereikia dėl to pasmerkti žydų, kurie netikėjo. Biblijoje Izraelis yra tarsi mūsų veidrodis, jis yra, kaip sakydavo žydų kilmės kardinolas Lustiger, visos žmonijos sakramentas. Dievo apreiškimas buvo patikėtas visam Izraeliui, kur tik kai kurie jį pavyzdingai priėmė ir perdavė kitiems, laukdami išganymo iš Dievo ir jo pažadėto Mesijo. Ir šios mažos grupės didvyriška ištikimybė buvo gailestingumo priežastis visai tautai.

O pasak kardinolo Lustiger, kaip buvo Izraelyje, taip bus Bažnyčioje ir visoje žmonijoje. Šiame kontekste mes galime geriau suprasti ką tik girdėtą Evangelijos skaitinį. Pradžioje Jėzus nenorėjo išgydyti moters kananietės dukros, nes, kaip jis sakė mokiniams, „aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Jėzus nesiekė tyčia pažeminti pagonių moters ir taip ją paskatinti dar karščiau maldauti, kaip buvo linkęs manyti šventasis Augustinas. Priešingai, Kristus buvo tvirtai įsitikinęs, kad savo žemiško gyvenimo laikotarpiu jis turėjo atstatyti Izraelį, kaip išganymo įrankį, Tėvo rankose.

Per savo viešą veiklą Palestinoje Jėzus siekė primygtinai pristatyti visam Izraeliui jo pašaukimą – paimti Jėzaus jungą ir sekti paskui nuolankios širdies, romų Kristų. Jis žinojo, kad tik po savo mirties, kviečių grūdui nukritus į žemę ir apmirus, pagonys ims jungtis prie Viešpaties tautos. Tačiau užtarimas apaštalų, kurie jau veikė kaip atnaujintos Izraelio tautos šerdis, ir nuolankumas bei tikėjimas kananietės, kuri šaukėsi Jėzaus kaip Mesijo, Dovydo Sūnaus, trokšdama tik valgyti kad ir trupinius nukritusius nuo žydų vaikų stalo, privertė Jėzų jai parodyti gailestingumą ir išlaisvinti nuo demonų jos dukrą. Tai darydamas Jėzus davė iš anksto ženklą, kad visų tautų žmonės netrukus bus pašaukti įžengti kartu su Izraelio vaikais į tą patį dieviškąjį paveldą.

Brangūs broliai ir seserys, mes galime gerbti šios moters tikėjimą ir meilę. Su ja mes galime maldauti dieviškojo išganymo pilno įgyvendinimo mums ir visiems žmonėms. „Jėzau Kristau, Dovydo ir gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.“ Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/509-xx-eilinis-sekmadienis-homilija-2017-a.html