(Mt 11, 25-30) Ši evangelijos pagal Matą ištrauka mums perteikia Jėzaus šlovinimo maldą savo Tėvui. Po maldos, Jėzus kreipiasi į savo mokinius, tai yra į mus visus, ir juos kviečia, tuo pat metu atsiskleisdamas ir mums. Pažvelkime į šiuos tris etapus, per kuriuos Jėzus nori mus mokyti. 1. Būti tiesioginiu Jėzaus maldos savo Tėvui dalyviu visuomet yra jaudinanti akimirka. Čia kaip tik, regis, Jėzus šlovina savo Tėvą mokinių akivaizdoje. Šitaip jo malda tampa mokymu. Ko Jėzus moko? Mažutėliai, tai yra romieji ir nuolankiaširdžiai, prieš Dievą yra išskirtiniai. Kaip tik jiems Tėvas nori apsireikšti visapusiškiau ir betarpiškai.

Tuo tarpu išmintingieji ir gudrieji palauks ir bus paskutiniai. Kodėl? Argi neturime siekti būti išmintingi ir išmanantys? Taip, jei tai iš Dievo kylanti išmintis, kaip Šventosios Dvasios dovana. Ir ne, jei tai vien tik žmogiška išmintis, paverčianti mus tokiais, kuriems savęs pakanka ir pernelyg teisiais. Nuolankiaširdžiai ir mažutėliai prieš Dievą yra kaip elgetos. Jie visiškai pasiruošę priimti nepelnytą Dievo dovaną, kad gautų tikros išminties žodį, kurį jiems siunčia Dievas. Viešpats nori atlyginti kaip tik už šį vidinį pasirengimą ir paprastumą.

Tačiau nepaniekinkime darbo tų, kuriuos Dievas kviečia pasišvęsti slėpinių aiškinimui ir iškelti į dienos šviesą tikėjimo tiesą. Tai tarnystė visai Dievo Tautai, kad galėtume geriau pažinti ir mylėti tą, kuriuo mes tikime. Kokie bebūtume, mažutėliai ar išmintingi pasaulio akyse, gręžkimės ir klausykime Kristaus. Tik jis vienas gali mums atskleisti Tėvą, o šito mes ir trokštame.

Baigęs savo maldą, Jėzus kreipiasi į savo mokinius, o per juos ir į tuos „kurie vargsta ir yra prislėgti“, tai yra į tuos, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip yra sunkus, skausmingas: sveikata, darbas, šeima, gyvenimo prasmės ieškojimas… „Ateikite pas mane“ – sako jis mums. Šis kvietimas jau yra paguodos pradžia. Jėzus neatstumia nelaimingojo, priešingai, jis jį kviečia prisiartinti. Jis mus kviečia užmegzti su juo draugystės, artumo saitus. Savo mokiniams jis sakė: „Jau nebevadinu jūsų tarnais. Jus aš draugais vadinu“.

Tiems, kurie sutinka artintis prie jo, Jėzus pažada suteikti atgaivą. Ir tai pirmiausia ne fizinę, o iš esmės sielos atgaivą, vidinę ramybę, atgautą gebėjimą kovoti dvasinę kovą ir drąsiai sutikti mus supančius išmėginimus. Į ką panaši ši Viešpaties teikiama ramybė? Tai toji ramybė, kurią gieda psalmistas, atradęs Dievą, kaip Gerąjį Ganytoją. Nes Gerasis Ganytojas mus pažįsta. Jis žino, ko mums reikia. Jis mus veda į žaliuojančias ganiavas … kur mums nieko nestinga. Su Geruoju Ganytoju, jaučiamės tvirti prieš išmėginimus ir lydimi visose mūsų gyvenimo aplinkybėse. „Net jei keliauju per mirties slėnį, nebijau jokio blogio, jo lazda mane palaiko“ – sako psalmistas.

Kokiu būdu Jėzus gali būti šios giliosios ramybės, kurią jis mums teikia, šaltinis? Kokios yra Jėzaus širdies savybės, kurios jį padaro Geruoju Ganytoju, prie kurio randame atgaivą? Jėzus tai atskleidžia savo mokiniams, sakydamas: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“. „Švelnus ir kuklus“ – taip skelbė pranašas Zacharijas savo laiku. Jis kalbėjo apie Karalių Išgelbėtoją Izraeliui, jojantį ne ant gražaus arklio, bet ant asilės jauniklio, nuolankumo ženklan. „Švelnus ir kuklus“, sako Zacharijas, bet ir teisus bei pergalingas.

Dažnai esame linkę manyti, kad nuolankumas siejasi su silpnumu ir mus padaro negebančius atlikti tai, kas teisinga ir todėl amžinai nugalimus šio pasaulio jėgų. Tačiau yra priešingai: nuolankus žmogus elgiasi švelniai. Jis mūsų neįtraukia į prievartą ir neįsuka į šios nesibaigiančią spiralę. Nuolankumas padeda laimėti pergalę ir užtikrina teisingą vienų ir kitų valdymą, kuris yra ramybės šaltinis. Jėzus, kuris yra romus ir nuolankios širdies yra ne tik Gerasis Ganytojas, mums teikiantis atgaivą, jis yra ir taikos Kunigaikštis, šlovės Karalius, kurios išmintingas „valdymas“ neprimeta nieko sunkaus: „Mano jungas švelnus, sako jis, mano našta lengva“.

Tad būkime šie mažutėliai, kuriems Dievas Tėvas nori apreikšti savo paslaptis. Artinkimės prie Kristaus romaus ir nuolankiaširdžio. Raskime prie jo sielos ramybę ir atgaivą, idant jas vėl perteiktume savo broliams. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/503-xiv-eilinis-sekmadienis-homilija-2017-a.html