Krikščionis gyvenime daug kartų sako „taip“, patvirtindamas didįjį „Taip“ Dievui. „Taip“ tenka ištarti ne tik iškilmingomis progomis, bet dažnai nebyliai, priimant kasdienos sprendimus, klausantis sąžinės balso. Sužadėtiniai, švęsdami Santuokos sakramentą, Dievo akivaizdoje taria vienas kitam „Taip“, ir tai atskleidžia naują jų gyvenimo lapą. „Taip“ ženklina gyvenimo virsmą, atveria nežinomybei, galiausiai apdovanoja tuo, ko negalėjome net įsivaizduoti.

Dievo žodis nuvedė Abraomą į Morijos kalną. Ten Abraomas suprato, kad paklausęs Dievo žodžio kiekvieną kartą gaudavo nepalyginti daugiau negu tai, ką palikdavo. Į Dovydo norą pastatyti Viešpačiui namus Viešpats atsiliepia Dovydo mintį pranokstančiu mesijiniu pažadu apie būsimą palikuonį: „Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną.“ Panašiai nutiko ir Mergelei Marijai, kai Viešpats pakvietė ją būti jo Sūnaus motina. Priimdama Dievo kvietimą, Marija tapo Jėzaus ir visos Bažnyčios Motina.

Dievui žinomos mano silpnybės ir stiprybės. Jis pažįsta mano troškimus, žino, ką įstengiu nuveikti, jei juo pasitikiu. Įžengdamas į mano gyvenimą ir atskleisdamas savo planus, Dievas sukelia nuostabą ir sumaištį. Jis tikisi, kad didžiadvasiškai atsiliepsiu ir drauge su juo surizikuosiu. Dievas laukia, kad ištarčiau „taip“, norėdamas padėti man įveikti mano nuodėmę, paversti mane gailestingumo kibirkštimi, atnaujinančia pasaulį.

Verta prašyti užtarimo Išganytojo Motinos ir drauge su ja paklausti: „Kaip tai įvyks?“, užuot klausus (kaip mes dažnai abejodami darome): „Ar tai įmanoma?“ Marija įtikina mane, kad Šventoji Dvasia geriau žino, kas įmanoma Dievui padedant. Dievas nepaliaujamai stebina mus savo pasitikėjimu.

Advento metu antrą kartą skelbiama Apreiškimo evangelija. Ją girdėjome per Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. Šio sekmadienio žinia tiesiogiai kreipia į Jėzų. Angelas nurodo ateisiančiojo vardą – Jėzus. Nustatytas vardas rodo, kad Dievas turi ypatingų planų. Tai gyvenimo programa. Jėzaus vardas reiškia: Dievas išgelbi. Šventajame Rašte labai tikroviškai skelbiama, kad Jėzus yra Marijos sūnus. Taip pat apaštalas Paulius patvirtina, jog Jėzus yra „gimęs iš moters“. Jis yra tikras žmogus būdamas įsčiose, žindomas kūdikis, berniukas, vyras. Šie teiginiai ne tik padeda suvokti Jėzaus žmogystę, bet taip pat paaiškina žmonijos gelbėjimo planą. Jėzus yra paprastas žmogus ir drauge naujas žmogus. Visa tai, ką jis daro, vyksta tarp žmonių ir žmonėms.

Angelas apreiškė: jisai bus didis. Kai kurie ypač ryškų brėžį istorijoje palikę žmonės ir vėlesnių kartų tituluojami „didžiaisiais“. Didžiaisiais vadinami ne tik šventieji popiežiai, bet ir imperatoriai, užkariautojai, palikę daug kančių. Nejaugi ir Jėzų ta pačia logika turėtume vadinti Didžiuoju? Vien tokia mintis parodo, jog tai netinkama. Kai Jėzus vadinamas didžiu, visų kitų žmonių didybė subliūkšta. Šalia Jėzaus nė vieno žmogaus nedera vadinti didžiu. Ne veltui kalendoriaus atskaita siejama su Kristaus gimimu. Jėzaus gimimas iš esmės perkeitė žmonijos istoriją.

Angelas apreiškė: jis bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi. Aukščiausiasis yra vienas iš neįvardijamo Dievo vardų. Teisėta priklausomybe Juozapo šeimai Jėzus taip pat tampa Dovydo sūnumi. Jėzus yra Dovydo sosto palikuonis, jam žadama amžina viešpatystė. Ji kitokia negu žemiškųjų Dovydo sūnų. Čia skelbiama dvasinė Viešpatystė naujuose Jokūbo namuose, reiškiančiuose išrinktąją tautą, Jėzaus mokinių būrį.

Dievas ne tik nori ateiti pas mane, jis nori įsirengti manyje savo buveinę. Negaliu pasitikėti pačiu savimi, tačiau jis geriausiai žino mano nuodėmingumą. Apreiškimo Marijai žinioje galime suvokti, kaip dalyvaujame pasaulio išganymo darbe. Marija savo sutikimu ne tik apdovanoja mus Išganytoju, bet taip pat moko, kaip galima ja sekti. Taip tampu Dievo karalystės vaiku ir dalijuosi bendra atsakomybe.

Marijos rodomas kelias tam tikra prasme priešingas Dovydo užmojui – beje, pagirtinam ir didžiadvasiškam – pastatydinti Viešpačiui šventovę. Per pranašą Nataną Viešpats pamoko, kad žmogus viską yra gavęs iš Dievo ir negali pats savo jėgomis deramai Dievo pagarbinti. Vienintelis būdas pagarbinti Dievą – tai atsiduoti jo veikimui. Tai per amžius įtvirtinta Marijos ištartu „Taip – tebūnie.“

Apaštalo Pauliaus laiškas romiečiams baigiamas doksologija – Dievo pašlovinimu. Čia garbinama „per amžinuosius laikus nutylėta, o dabar atskleista paslaptis“. Apaštalas linki, kad iš girdėto Apreiškimo slėpinio pasisemtume stiprybės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-22.pdf