Šventasis Tomas Akvinietis, rašydamas apie Švenčiausiąją Trejybę, dažnai pabrėždavo, kad visame pasaulyje atsispindi Trejybės pėdsakai, o žmogus yra jos atvaizdas. Į šią giliausiąją Tiesą gali nuvesti tik meilės kelias: pasiryžimas kurti ryšį su kitu žmogumi, apsisprendimas atsiverti ir pasitikėti. Kad suprantamai kalbėtume pasauliui apie Trivienį Dievą, turime patikimai mylėti. Norint savyje atskleisti Dievo paveikslą, reikia ne bėgti nuo savęs, bet išmokti priimti pirmiausia save, kad galėtume priimti kitą. Kitas raktas į Švenčiausiosios Trejybės slėpinį yra garbinimo malda. Trejybę pagarbiname darydami Kryžiaus ženklą, melsdamiesi Garbė Dievui malda. Dažniau malda ko nors prašome. Prašymo nuostata taikliai atspindi mūsų žmogiškąją tikrovę: esame silpni, nuodėmingi, nuolat reikalingi Dievo pagalbos. Šios dienos iškilmė mus ragina neapsiriboti prašymu, bet taip pat visa širdimi dėkoti, garbinti ir šlovinti. Šlovinkime – nors iki galo protu nesuvokiamą – mums apsireiškusią Švenčiausiąją Trejybę.

Evangelijos eilutės įtaigiai apibendrina džiugią žinią: Dievas myli pasaulį. Visi argumentai, kuriais bandoma paneigti ar suabejoti Dievo meile, yra niekiniai. Dievas myli žmones ne šiaip sau, ne truputėlį. Dievas myli žmones ne dėl jų gerumo, o nepaisydamas jų nuodėmių. Dievas myli žmones taip stipriai, kad atidavė už juos savo Sūnų. Tai yra neapgaunantis ir neatremiamas Dievo meilės žmonėms įrodymas: Tėvas paaukojo mylimąjį Sūnų už žmones, o Sūnus klusniai įgyvendino šią auką. Nė vienas žmogus neskirtas pražūčiai. Kiekvienas gali būti išgelbėtas. Reikalaujama tik tikėti, dėkingai ir su pasitikėjimu priimti Tėvo meilę. Kodėl Švenčiausiosios Trejybės iškilmės metu skaitoma ši Evangelijos ištrauka? Juk čia kalbama apie Tėvą ir Sūnų, o Šventosios Dvasios veikimas tiesiogiai neminimas. Šventoji Dvasia taip pat apreiškiama atskleidžiant Dievo meilę. Tai, ką Tėvas ir Sūnus aukodamiesi daro žmonijos labui, vyksta Šventojoje Dvasioje. Šventosios Dvasios veikimas retai atskleidžiamas palyginimais. Daugiausia jis lieka paslėptas. Šios Evangelijos ištraukos parinkimas rodo, jog švenčiant Švč. Trejybės iškilmę pirmiausia siekiama ne protu suprasti mums sunkiai suvokiamą vidinę Dievo sandarą. Svarbiausia tai, kad švenčiame Trivienio Dievo didžiuosius mums skirtus išganymo darbus. Dievo būtį stengiamės suvokti iš jo veiksmų, pradedant nuo kūrimo darbo ir pabaigiant žmonijos išganymo darbu. Mes skelbiame mokymą apie išganantį Trivienį Dievą. Tampa aišku, kokį tikslą turėdamas Dievas siunčia savo Sūnų. Jis turi gelbėti pasaulį, o ne teisti jį. Tai taip pat džiugi žinia. Taip atskleidžiamas Jėzaus skelbimo ir visos jo misijos tikslas. Jėzus siųstas ne pasmerkti žmonijos – visa žmonija turi būti išgelbėta per jį: ne be jo ir ne šalia jo. Jėzus lieka nepakeičiamas išganymo tarpininkas. Dievas nepalieka pasaulio pražūties likimui.

Kokia krikščionių misija? Mūsų tikslas negali būti kitoks negu Dievo: mums skirta ne teisti pasaulį, bet jį gelbėti. Nesibaimindami ir nenuilsdami skelbiame gelbstintį Dievo žodį. Mes rūpinamės visų žmonių likimu, nes visiems gresia pavojus. Dievo akivaizdoje malda užtariame visus žmones, nė vieno neaplenkdami. Norime skelbti, kad atėjo išganymo laikas, laiko pilnatvė, paskutinis Dievo meilės pasiūlymas. Tačiau teismas ateina net ir Dievui to nesiekiant. Patys žmonės nori sau teismo ir patys teisia save. Kiekvienas savo veiksmais ar nepadarytais darbais rašo sau nuosprendį. Kas nepriima išganymo, tas lieka pasmerktas. Tai rimtas gyvenimo iššūkis: kiekvienam tenka asmeninė atsakomybė už savo gyvenimą, neįmanoma, kad būtų atsakingas kitas. Galima teisintis bloga aplinka ar nepakankamu išsilavinimu, tačiau ir tokiu atveju lieka galimybė laisvai apsispręsti tikėti.

Dar kartą džiugi žinia: kas tiki, nebus nuteistas. Čia turimas omenyje ne toks tikėjimas, kuris išsirinktinai sulipdomas iš man patinkamų dalykų, bet tikėjimas Dievo Mesiju, Dievo Sūnumi. Tikėti į jį reiškia jo laikytis, ant jo statydinti gyvenimą, visą žmogiškąją egzistenciją. Kas taip tiki, neturi ko bijoti. Kristus nenuvils tokio žmogaus. Taigi yra tik viena galimybė išvengti teismo – būtent gyvai tikėti.

Sukrečianti žinia: kas netiki, jau yra nuteistas. Teismas, kuriuo tas žmogus netikėjo arba kurį įsivaizdavo esant kažkur labai toli, yra jau įvykęs. Dievas jau apsvarstė jo bylą. Tik nuosprendžio vykdymas dar atidėtas. Šio teismo sprendimas teisiškai galioja, tačiau yra lygtinai atidėtas. Nė vienas žmogus nežino, kuriam laikotarpiui atidėtas sprendimas. Gal ir vienai dienai. Kas suvokia šią tiesą, visomis jėgomis siekia atsiversti. Tik taip žmogus gali panaikinti aną nuosprendį.

Netikėjimas toks lemtingas yra todėl, kad neprisileidžia Dievo pagalbos. Ką dar gali padaryti Dievas dėl žmogaus? Jis pasiuntė žmonėms savo vienatinį Sūnų. Kas netiki išganinga Sūnaus meile, tam niekas nebegali padėti. Dievas negali ir nenori išradinėti kažkokių atskirų išganymo kelių, kurie bet kuriuo atveju būtų menkesni už jo Sūnaus kelią.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-08.pdf