Tikrasis teisingumas anaiptol nėra lygiava. Neretai patys skundžiamės ar girdime skundžiantis dėl nepakankamo įvertinimo. Dažnai „dėl teisybės“ kylame į aršią kovą. Kaimynas su kaimynu kariauja dėl pusmetrio žemės, ne vietoje pasodinto medžio, prieš dešimtmečius nuskambėjusių įžeidžių žodžių, kurių jau niekas tiksliai nebeatsimena, išskyrus storas teismų bylas. Visa tai teisingumo vardan. Jei Dievas su mumis elgtųsi taip, kaip mes su savo artimu, gyvenimas virstų pragaru. Laimei, tikrasis Dievo teisingumo matas yra gailestingumas. Dievo teisingumas įteisina nelygybę. Vynuogyno savininkas pats kelis kartus eina į miesto aikštę ieškoti ten laukiančių bedarbių: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną.“ Jis kviečia žmones, kurie patys veikiausiai prarado viltį, kad pavyks surasti darbą ir užsidirbti pragyvenimui. Dievas elgiasi teisingai, jis nedaro nieko, kas būtų neteisinga, tačiau jo mintys ir veikimo mastas be galo pranoksta žmogiškojo žvilgsnio horizontą. Tas, kuris skolininkui dovanoja skolą, nesielgia neteisingai, bet yra gailestingas ir dosnus. Šventasis Tomas Akvinietis sakė, jog gailestingumas yra teisingumo pilnatvė. Dievas elgiasi teisingai duodamas kiekvienam tai, ko reikia. Nusidėjėliui pirmiausia reikia gailestingumo, kaip ištroškusiam – vandens.

Vieniems dažniau, kitiems rečiau tenka atlikti ir samdytojo vaidmenį. Kviečiame santechniką, kreipiamės į automobilių mechaniką, samdome stogdengį ar elektriką. Žinome iš patirties: vieni specialistai įsitikinę savo profesionalumu, moka save vertinti, reikalauti didelio atlygio. Kiti paprasti, neslepia, jei ko nežino ar turi nepakankamai patirties. Vieni skundžiasi dėl iškilusių sunkumų ir reikalauja papildomo užmokesčio. Kiti, atlikę darbą ir priėmę užmokestį, lieka dėkingi, pasirengę padėti ir kitą kartą. Evangelijos palyginime taip pat galime įžvelgti dviejų tipų žmones – nepatenkintus ir dėkingus. Pirmieji nuolat nepatenkinti savo gyvenimu, darbu, oru, gyvenamąja vieta, bendradarbiais. Kiti tomis pačiomis sąlygomis sugeba įžvelgti gėrį, pamatyti naują galimybę pasidžiaugti tuo, ką turi. Viešpats Jėzus palyginimu apie vynuogyno darbininkus mus įspėja, kad neįsileistume į širdį kartėlio bei pavydo, neprarastume ramybės dėl to, kad kitiems geriau sekasi negu mums – kad išmoktume gyventi konkurencijos sąlygomis. Galime pažvelgti į Evangelijos palyginimą ir taip: denaras yra Kristus. Jis atiduoda visą save, o kas nenori, gali neimti. Ar gali būti nepatenkintų, kad gavo tik jį? Jei Dievas yra viskas visame kame, absurdiška verkšlenti ir griežti dantimis, laikyti save apgautu.

Į krikščionio gyvenimą galima žvelgti kaip į sunkų darbą. Panašiai kaip vynuogyne ar ūkyje, kai nebuvo mašinų ir viską tekdavo atlikti rankomis, prakaituoti kaitinant saulei ar lyjant lietui. Kodėl krikščionybės reikalavimai tokie sunkūs? Jie remiasi nelengvai pelnomu, žmogaus jėgas viršijančiu tikėjimu. Tikėjimo reikalavimai yra vien žmogiškas jėgas viršijantis iššūkis. Tačiau jei žmogus visomis jėgomis stengiasi susidoroti su šiuo iššūkiu, vargsta ir prakaituoja, jo jėgos tolydžio auga. Jis pats stebisi, kaip įstengia susidoroti su sunkumais, iššūkiais, silpnybėmis, ydomis. Dievas žino, kad jo reikalavimai nelengvai įgyvendinami, tačiau vis dėlto reikalauja. Mūsų gyvenimas priklauso ne mums, bet Viešpačiui. Vynuogynas priklauso šeimininkui. Mes esame tik pakviesti, pasamdyti šiam darbui. Kas nenori dirbti Viešpačiui, tas pasaulio turgaus aikštėje lieka tik beprasmiškai dykinėjantis veltėdis. Dievas nereikalauja dirbti veltui. Jis žada mums atlyginimą, sako atlyginsiąs teisingai, tačiau tiksliai nežinome, kiek ir ko gausime už darbą. Turime pasitikėti jo sąžiningumu. Darbas Dievo vynuogyne grindžiamas jo pakvietimu. Niekas nevaromas dirbti prievarta. Žinoma, šis darbas nėra neįpareigojantis žaidimas ar pomėgis. Tai tikras, tačiau laisvai žmogaus priimtas įsipareigojimas dirbti Dievo karalystės labui. Dievas kviečia įvairius žmones skirtingais gyvenimo ir istorijos laikotarpiais. Krikščionys turi parengti dirvą tokiems susitikimams, tačiau šie susitikimai negali vykti prievarta. Vienas Dievas gali nulemti, kad pakvietimas taptų apsisprendimu.

Tiek kviesdamas į darbą, tiek išmokėdamas atlygį vynuogyno šeimininkas elgiasi kaip visiškas suverenas. Jis nustato apmokėjimo eilę ir atlyginimo dydį. Žmonės nepatenkinti murma ir jaučiasi esą nuskriausti lygindamiesi su kitais. Esame įpratę lyginti save su kitais. Daugelis krikščionių šiuo atžvilgiu panašūs į fariziejus. Jie elgiasi taip, tarsi būtų sudarę su Dievu kolektyvinę sutartį, kurioje aiškiai nustatyti leistini veiksmai ir jų padariniai. Tačiau Jėzus nesilaiko kolektyvinės įdarbinimo sutarties. Jis žino tikruosius žmogaus poreikius geriau negu fariziejai. Žmogus širdies gelmėje ilgisi daugiau, negu vien pliko teisingumo, tokį teisingumą jis laiko neteisingu. Tik mumyse glūdinčiam fariziejui atrodo, kad Dievas elgiasi neteisingai. Jėzus tarsi sako: jūs visi murmate, bet visi apsirinkate labai aukštai vertindami savo darbą. Iš tikrųjų jūsų visų darbas nevertas daugiau nei vienos valandos darbas. Visi gaunate daugiau negu užsitarnavote. Jei imamės ginčytis su Dievu, žinokime, kad nenuginčysime jo teisės mylėti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-16.pdf