Praėjus devynioms savaitėms po šv. Velykų švenčiame Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines. Lietuvoje ji keliama į sekmadienį, tačiau tradiciškai švenčiama ketvirtadienį, siekiant pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu, kai Viešpats Jėzus, savo mirties išvakarėse paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, įsteigė Eucharistijos sakramentą ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo kančios ir prisikėlimo atminimo (plg. Mt 26, 26–29). „Eucharistija“ – graikiškas žodis, reiškiantis dėkojimą. Šiek tiek vėliau Vakarų Bažnyčioje, kuri kalbėjo lotyniškai, atsirado kitas žodis „Komunija“ (lot. Communio – „bendrystė“). Krikščionys susirinkdavo švęsti Eucharistijos, arba laužyti duonos, pirmą savaitės dieną, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, o nuo V amžiaus Eucharistija buvo pradėta švęsti kasdien (išskyrus Didįjį penktadienį).

Eucharistijos šventime centrinė vieta tenka kvietinei duonai ir vynuogių vynui, kurie, kunigui tariant Kristaus žodžius ir prašant Šventosios Dvasios veikimo, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Fiziniu ir cheminiu požiūriu duonai ir vynui nieko neatsitinka, tačiau juose čia ir dabar tikrai ir realiai yra išaukštintas sudvasintą kūną turinčio Jėzaus buvimas. Šią esmėkaitą galime patirti ne kūno pojūčiais, bet tik tikėjimu ir mūsų širdies perkeitimu, eidami tikėjimo keliu. Duona yra paruošiama iš kvietinių miltų ir vandens, be jokių prieskonių, nes Viešpats su apaštalais per Paskutinę vakarienę valgė būtent iš kvietinių miltų ir vandens paruoštą duoną. Vynas būtinai turi būti iš vynuogių. Pagal seną Bažnyčios tradiciją turėtų būti raudonas, t. y. iš raudonųjų vynuogių, nes kraujas yra ne baltos, o raudonos spalvos. Šį spalvos simbolį išsaugojo Rytų Bažnyčios. Katalikų Bažnyčioje jis nunyko dėl dviejų priežasčių. Katalikybei pasiekus Šiaurės Europos šalis, susidurta su vyno gamybos ir pristatymo sunkumais, nes klimatas yra netinkamas auginti vynuoges. Taupant vyną, dažniausiai atvežtą iš šiltesnių kraštų, buvo pereita prie Komunijos dalijimo tikintiesiems vienu – duonos – pavidalu ne tik Šiaurėje, bet ir Pietuose. Tai taip pat sumažino simbolinę raudonos spalvos vyno pasirinkimo reikšmę. Be to, tarp tikinčiųjų kai kur paplito klaidingas įsitikinimas, jog per šv. Mišias vynas pakeičia ir savo fizinę bei cheminę sudėtį. Todėl Bažnyčia, norėdama pataisyti „perdėtą“ tikinčiųjų tikėjimą, nusprendė vartoti baltąjį vyną. Iš tiesų, duona ir vynas tampa tikru Kristaus Kūnu ir Krauju, bet tai ne fizinis, o eucharistinis prisikėlusiojo Kristaus buvimas šiuose pavidaluose.

Po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčia vis drąsiau sugrįžta prie šio simbolio, nes toji viduramžių erezija jau liko praeityje. Šiandien tokio pavojaus nebėra, priešingai, nemažai katalikų jau nebetiki eucharistinio Jėzaus buvimu Švenčiausiajame Sakramente. Šis spalvos simbolis ne tik praturtina liturgiją, bet ir prisideda prie tikinčiųjų naujosios katechizacijos, ypač ten, kur Komunija tikintiesiems dalijama abiem – duonos ir vyno – pavidalais. Kaip rašoma Katalikų Bažnyčios katekizme, „Kristus sakramentiniu būdu yra kiekvienu pavidalu, Komunija ir vienu – duonos – pavidalu leidžia gauti visus Eucharistijos malonės vaisius“, tačiau „sakramentinio ženklo atžvilgiu pilnesnė Komunija abiem pavidalais“ (1390).

Tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. apaštalas Paulius ragina atlikti sąžinės apyskaitą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas yra padaręs sunkią nuodėmę, tas pirmiau turi priimti Sutaikinimo sakramentą, tai yra atlikti išpažintį prieš eidamas Komunijos. Jeigu nėra galimybės prieiti išpažinties arba negalime gauti išrišimo, dalyvaujame šv. Mišiose, bet Komunijos nepriimame.

Rengdamiesi tinkamai priimti Eucharistiją, turime laikytis ir nustatyto pasninko: bent vieną valandą prieš priimdami Komuniją nieko nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį ir vaistus. Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) taip pat turėtų išreikšti pagarbą ir iškilmingumą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus Eucharistijoje. Be to, Šventasis Sostas pabrėžia, kad tie tikintieji, kurie nori priimti Komuniją atsiklaupę ir taip išreikšti savo pagarbą Viešpačiui, neturi būti ignoruojami ar atstumiami. Popiežiaus Benedikto XVI, dalijančio Komuniją tik atsiklaupusiems tikintiesiems, dėka ši ilgaamžė Romos Katalikų Bažnyčios tradicija vėl leidžiama liturgijoje. Priimdami Švenčiausiąjį Sakramentą mes daug tvirčiau susivienijame su Kristumi; kartu Kristus mus suvienija su visais tikinčiaisiais viename kūne – Bažnyčioje: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16–17). Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina įsitraukimą į krikščionių bendruomenę, kuriai jau priklausome per Krikštą.

Šv. Mišių pabaigoje, kunigas dalydamas Komuniją sako: „Kristaus kūnas“, o tikintieji atsako „Amen“ (hebr. „taip, tai tiesa“). Šį „Amen“ mes ištariame ne kunigui, bet Tam, kurį priimame, tai yra Viešpačiui Jėzui. Tai nėra vien tik tikėjimo išpažinimas ar pasakymas Jėzui, jog aš tikiu Tavo buvimu Švenčiausiajame Sakramente, bet taip pat įsipareigojimas kurti bendrystę vienų su kitais. Todėl, norėdami deramai ir nuoširdžiai priimti eucharistinį Kristaus Kūną ir Kraują, turėtume atpažinti Kristų kiekviename žmoguje. Negalime bendrauti su Viešpačiu, jei nebendraujame vieni su kitais, jei vieni kitiems neatleidžiame: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-11.pdf