Išgirdę Evangelijos skaitinį galime patirti pagundą piktintis Viešpaties Jėzaus elgesiu dėl to, kad jis taip vangiai reaguoja į kanaanietės prašymą. Sunku išsilaisvinti nuo kylančių klausimų. Nejaugi jis nesuvokia motinos rūpinimosi savo dukros likimu? Norisi pasipiktinus sušukti: taip su žmonėmis nekalbama! Tokiais žodžiais galima žmogų smarkiai įžeisti! Kai kam mintyse iškyla patirtos ar girdėtos nuoskaudos: gal kunigas neišklausęs nekantriai nutraukė kalbą, gal už patarnavimus pareikalavo paaukoti didesnę pinigų sumą. Dažnai tokios istorijos baigiasi apsisprendimu nutraukti santykius su Bažnyčia, piktintis visu pasauliu.

Vis dėlto pabandykime įsivaizduoti, kas dėjosi tos kanaanietės širdyje, kad ji, išgirdusi jai skirtą palyginimą apie šunyčius, pasipiktinusi nenusisuko nuo Jėzaus. Ji turėjo išgyventi atsivertimą. Perkeista širdis suteikia moteriai ryžto stoti priešais Jėzų su visa tiesa apie save, su savo gyvenimo istorija. Jos širdyje sumišusi baimė dėl pagoniškos kilmės ir galimo atmetimo, taip pat motiniškas rūpestis dėl piktosios dvasios varginamos dukrelės. Ji kreipiasi į Jėzų suvokdama savo padėtį ir pasitiki, jog būsianti išklausyta. Jėzaus atsakymas, iš pažiūros galėjęs ją sužeisti, iš tikrųjų pakvietė į artimesnį susitikimą. Jis neliko abejingas ryžtingam moters tikėjimo aktui ir įvykdė jos prašymą.

Šį Evangelijos pasakojimą verta prisiminti ypač tuomet, kai juntame pagundą nusigręžti nuo Jėzaus, jaučiamės neverti Dievo meilės ar atleidimo. Moters žodžiai yra pasitikėjimo kupina malda kreipiantis į Tą, kuris mus pažįsta geriau už mus pačius. Toks suvokimas išlaisvina, nes leidžia mums kreiptis į Jėzų paprastai ir pasitikint. Tik tikėjimas Dievo gailestingumu gali išlaikyti, kai esame slegiami savo nevertumo ar kai patiriame kito žmogaus papiktinimą.

Nors Jėzus pasitraukė į pagonių gyvenamas sritis, jo viešoji veikla kol kas pabrėžtinai skirta Izraelio tautai. Pagonių valanda ateis vėliau – apaštalus Jėzus pasiuntė į visą pasaulį. Garsas apie Jėzaus mokymą ir stebuklingą galią jau išplito už jo tėviškės ribų, apie jį pasklido kalbos ir tarp pagonių. Kanaanietė veikiausiai iš anksto, gal net iš Jėzaus mokinių išsiteiravo, kaip dera kreiptis į Mokytoją. Visų laikų prašytojams labai svarbu žinoti, kaip kreiptis į galinguosius, kad būtų patenkinti jų prašymai. Vargas tam, kas apsiriktų ir supainiotų titulus: to padariniai gali būti grėsmingi.

Moteris kreipiasi į Jėzų dviem mesijiniais titulais: Viešpatie, Dovydo Sūnau. Ji veikiausiai iki galo nesuvokė šių kreipinių, kuriais jai buvo patarta kreiptis, prasmės. Tačiau iš Jėzaus atsakymų ir elgesio ji tolydžio vis geriau suvokė, kas yra jos pašnekovas. Tai, kas iš pradžių tebuvo mandagumo formulė, galiausiai virsta tikėjimo išpažinimu. Jaudinamai skamba motiniškos meilės tapatinimasis su mylima dukrele. Motina prašo: Viešpatie, pasigailėk manęs, padėk man! Motinos širdis yra visiškai viena su jos kenčiančiu vaiku. Tikinčiam žmogui nuolat kyla klausimai – kodėl Dievas neįvykdo pagrįstų prašymų ar atidėlioja išklausyti maldas? Netgi maldingas psalmininkas sušunka: „Viešpatie, kodėl miegi?“ Evangelijos pasakojimas balansuoja ant ribos, kiek gali „atlaikyti“ tikėjimas. Pirmiausia Jėzus apskritai neatsako į vargšės moters prašymą. Jis leidžia jai toliau šaukti. Tik kai tai ima skausmingai varginti mokinius ir jie ne iš meilės, bet iš suirzimo kreipiasi į Jėzų, jis atsainiai, tarsi per petį numeta žodžius: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Anksčiau moteris šaukė Jėzui už nugaros, o dabar užbėga į priekį ir puola prieš jį ant kelių. Šiuo veiksmu ji priverčia Jėzų sustoti ir klausytis. Čia Jėzus pasako dar skaudžiau skambantį palyginimą: jo stebuklai yra tarsi duona Dievo vaikams – žydams; nedera mėtyti šią gerąją Dievo duoną pagonims, kurie žydų akimis buvo tarsi šunys. Šie žodžiai skamba sunkiai, beveik nesuvokiamai iš Jėzaus lūpų. Tačiau moteris neprieštarauja, ji net patvirtina žeminantį Jėzaus palyginimą, tačiau neatremiama moteriška logika tarsi prispiria Viešpatį prie sienos: Taip, jis teisus, tačiau ji juo labiau teisi! Nors būdama pažeminta, moteris prašo Jėzaus kelių duonos trupinėlių nuo žydų stalo, jų pakaktų jos dukrelei išgydyti. Moters žodžiai priverčia Jėzų su nuostaba ištarti: „Moterie, didis tavo tikėjimas.“ Čia vėl paaiškėja Dievo imtynių su žmogumi prasmė. Dievas atidėlioja ne todėl, kad būtų beširdis ar piktas, jis nori iš žmogaus išgauti jo tikėjimą visa jėga. Kas tuoj pat nusivilia ir pasitraukia iš šių imtynių su Dievu, lieka jo nesupratęs. Išbandymo metu Dievas nori auginti žmogaus tikėjimą. Kanaanietė šį egzaminą išlaikė.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-13-14.pdf