Šiandien ypatinga iškilmė, visų švenčių šventė. Iš jos kyla visas mūsų džiaugsmas. Pirmosios sandoros tauta šventė šabą, nes tai diena, kurią minimas pasaulio sukūrimas. Mes, krikščionys, švenčiame sekmadienį – dieną, kai pasaulis kuriamas iš naujo. Kuriamas Dievo žodžiu, jo Sūnaus prisikėlimo galybe. Tai, ką pagadinome savo puikybe, buvo perkeista Sūnaus klusnumu. Šventasis Paulius sako: jei Kristus nebuvo prikeltas, mūsų tikėjimas tuščias. Todėl šiandien išreiškiame savo tikėjimą džiugiai patvirtindami: „Viešpats tikrai prisikėlė.“ Jis prisikėlė ne taip, kaip Lozorius, kuris buvo grąžintas į ankstesnį gyvenimą. Viešpats prisikėlė visiškai kitam, naujam gyvenimui. Tą pačią Kristaus prisikėlimo žinią savaip liudija jo paskirti liudytojai.

Pirmiausia atsiduriame prieš tuščio kapo faktą. Jis aiškintas įvairiai: buvo ir tokių, kurie sakė, kad Jėzaus mokiniai išvogė jo kūną. Tačiau mokiniai sėdėjo įbauginti ir užsidarę, nieko nesitikėdami, nes jų turėtos viltys mirė ant kryžiaus. O gal vis dėlto ruseno atmintyje pranašystės apie trečiąją dieną? Todėl žinia, kad kapas tuščias, paskatino juos bėgti pažiūrėti. Mylimasis mokinys „pamatė ir įtikėjo“. Po to netikėtai įvairiomis aplinkybėmis Jėzus pasirodo kitiems mokiniams. Bet neatpažįstamas. Moterys, aplankiusios kapą, puola jam po kojų, tačiau dar nelabai suvokia, su kuo kalba. Mokiniai ilgai keliauja su juo į Emausą, tačiau jų akys tarsi užrištos ir jie jo nepažįsta. Viešpats duoda ženklus – laužo duoną ir leidžiasi atpažįstamas. Jis šaukia Mariją vardu ir taip giliausiai paliečia jos širdį.

Galiausiai Prisikėlusysis siunčia: būkite mano liudytojai. Tikėjimas grindžiamas liudijimu tų, kurie jį matė ir lietė. Tačiau liudijimas nėra tik fakto konstatavimas. Liudijimas vertas tuomet, kai jo skelbėjas pasirengęs už jį sumokėti gyvybės kainą. Dažnai vengiame liudyti, nes žinome, kad susidursime su savo liudijimo pasekmėmis. Neįmanoma atlaikyti dvilypio gyvenimo slėgio, kai žodžiai skiriasi nuo darbų. Negalime skelbti vilties, o gyvenimu veidmainiškai vergauti mirties kultūros stabams. Apaštalai nepabūgo laiduoti skelbiamos žinios savo gyvenimu, nes matė prisikėlusį Viešpatį, jį lietė ir su juo valgė.

Kristaus prisikėlimas yra didžiulis iššūkis mūsų tikėjimui. Kiekvienas turintis tikybos mokymo pagrindus žino, kad Velykos yra mūsų tikėjimo pamatas, o Kristaus prisikėlimo priėmimas ar atmetimas drauge reiškia mūsų tikėjimo priėmimą ar atmetimą. Šiandien drauge su visa Bažnyčia švęsdami Prisikėlimą, kuo rimčiausiai savęs paklauskime: kaip tai siejasi su mano tikėjimu? Ar jis remiasi nepajudinamu pamatu, ar siūbuoja ant lūžtančių tradicijų ramsčių?

Ne vienam kyla klausimas: kodėl per tiek šimtmečių neturime suformuluoto stipraus įrodymo, kuris atmuštų visus priekaištus ir abejones. Kodėl nėra tokių, kurie būtų matę ir girdėję, kas įvyko tą lemiamą valandą prie kapo angos? Tačiau ir tokie „neginčijami“ įrodymai, perduoti per lūpas ir užrašytą žodį, nenutrauktų abejonių, bylojančių apaštalo Tomo lūpomis. Žmogus nelinkęs patikėti teiginiais, kurių pats negali patikrinti. Todėl dar didesnę nuostabą kelia mylimojo mokinio širdies įžvalga: „Jis pamatė ir įtikėjo.“

Ką Jonas pamatė, kas jį privertė spontaniškai įtikėti? Iš esmės tai antraeiliai dalykai – drobulės ir atskirai padėta skara. Tikėjimą dovanoja ne išorinis vaizdas. Tai labai priešinga mūsų patirčiai: paprastai norime turėti apčiuopiamus įrodymus. Jonui nušvitusi tikėjimo malonė išsiliejo tikrumu. Apaštalas Tomas, tik palietęs Jėzų ir įsitikinęs savo akimis, sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Jėzus jam pasako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Ar šis Jėzaus palaiminimas taikytinas taip pat apaštalui Jonui? Aišku, kad Jono pamatyti dalykai anaiptol nėra akivaizdus įrodymas, kurio reikalavo Tomas. Jono matymą galime pavadinti vidiniu regėjimu. Šitaip regėti leidžia vidinės akys, kurias turėjo daugelis šventųjų – tai dovana ir drauge ryšio su Kristumi vaisius.

Tikrovę galime matyti tik širdies akimis. Kiekvienas žmogus, be kūno akių, turi ir širdies akis. Mūsų akys – tai vartai, per kuriuos ateina daugybė pagundų, geidulių ir sumaišties. Moderniomis technologijomis šiandien galime pažvelgti į tai, kas anksčiau mums buvo nepasiekiama. Kuo daugiau žmogus pasiduoda pagundai sotintis akimis, tuo didesnis pavojus iškyla regėjimui širdimi. Nuo vartotojiškumo apsiblaususios mūsų vidinės akys apanka tikrosioms gyvenimo vertybėms. Nors pro akis slenka skurdo ir vargo vaizdai, mūsų dvasinių akių tai nesukrečia. Prašykime prisikėlusio Jėzaus, kad galėtume praregėti ir atpažinti, kas būtina ir svarbu mūsų išganymui.

Kristus yra šviesa. Jis įžengia į mūsų gyvenimo tamsybes. Turime mokytis prie jo artintis ir užsidegti viltimi – panašiai kaip per Velyknakčio liturgiją užsidegame savo žvakes nuo paschalo. Kristaus šviesa leidžia mums eiti per gyvenimą, nepaklysti ir neprarasti vilties.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-07.pdf