Šviesa visoms tautoms apšviesti

Autorius: KUN. V. VAITIEKŪNAS  

Žiema verčia dar vieną – paskutinį savo puslapį. Atėjo vasaris. Galbūt šiandien dar sunku patikėti, tačiau jau nebe už kalnų pavasaris – atgimimo metas.

Bažnyčia šį laikotarpį pradeda Jėzaus paaukojimo šventykloje švente. Ši šventė turi gilias šaknis krikščionybės istorijoje. Pirmosios užuomazgos aptinkamos jau apie 400 m. po Kr. Jeruzalėje. Kiek vėlesni šaltiniai pamini su ja susijusią žiburių procesiją. Manoma, kad ši procesija ilgainiui pakeitė seną pagonišką atgailos eiseną, kuri vykdavo kas penkeri metai vasario pradžioje. Ir nors šią atgailos tendenciją primindavo iki 1960 m. liturgijoje šios šventės proga įsakyti naudoti violetinės spalvos drabužiai, tačiau būtų didelė klaida ją vadinti atgailos švente. Jos esmė kita. Ji primena ir atskleidžia mums Simeono pranašystę, jog Jėzus yra šviesa visoms tautoms apšviesti. O tai be galo džiaugsmingas įvykis! Taigi švęsdami Jėzaus paaukojimo šventykloje šventę ir mes pažvelkime į Tą, kurį Simeonas vadina šviesa visoms tautoms apšviesti, Izraelio tautos garbe, prieštaravimo ženklu!

Pagal Senojo Testamento kultines nuostatas (Kun 12, 1-8) moteris buvo laikoma 40 dienų nešvaria, jei gimė berniukas, ir 80 dienų – jei gimė mergaitė. Pasibaigus apsivalymo dienoms moteris privalėjo atnešti kunigui vieną avį ir vieną balandį. Tačiau, jei ji būdavo neturtinga, užtekdavo dviejų balandžių, kurie būdavo aukojami, kaip permaldavimo auka. Kiekvienas pirmgimis berniukas buvo laikomas Viešpaties nuosavybe (Iš 13, 2). Jis turėjo būti paaukojamas Viešpačiui (Iš 13, 12) ir išperkamas pinigine auka. (Sk 18, 16). Apie Jėzaus išpirką Lukas nepasakoja. Vietoj to Jėzus yra pašvenčiamas Dievo tarnybai: Jis juk turės išpirkti daugelį.

Simeonas simbolizuoja Izraelį, belaukiantį paguodos. Jis teisus ir pamaldus vyras. Apie jį sakoma, kad Šventoji Dvasia nuolat būna su juo. Šis apibūdinimas sutinkamas labai retai Senajame Testamente. Simeonas priklauso ne tiems, kurie gyvena tik praeitimi. Jis drąsiai žvelgia į priekį. Šventoji Dvasia nesuteikia jam religinio sotumo jausmo. Priešingai. Ji neša alkį ir troškulį tam, kas turi įvykti. Tai ne vien šventa mintis. Ši mintis pripildo visą jo gyvenimą ir tuo pačiu daro didelę įtaką tiems, kurie jį supa. Įdomu pastebėti tai, kad pats Jėzaus paaukojimas nėra vaizduojamas. Ne tai, kad žmonės atneša Jėzų Dievo akivaizdon yra svarbiausia, bet tai, kad Dievas per savo pranašą į jį prabyla.

Simeono šlovinimas jau nuo V a. po Kr. krikščionių liturgijoje buvo naudojamas kaip padėkos malda. Jame atsispindi visuotinis Kristaus atneštos Gerosios Naujienos pobūdis: Išganymas skirtas visoms tautoms. Žydų tautai tenka ypatinga garbė, nes iš jos kyla toji šviesa, kuri apšviečia kitas tautas (visą pasaulį). Ir vėl pastebima, jog Juozapas ir Marija stebisi tuo, kas yra kalbama apie Jėzų. Po palaiminimo tėvams, Simeonas prabyla į Mariją. Iš tiesų, čia pranašaujama, kad Jėzus bus vienų priimtas, o kitų – atmestas. Vieniems Jis taps Uola – kertiniu akmeniu, o kitiems sukels didžiulį pasipiktinimą. Tačiau šis pranašavimas tinka ir krikščionių bendruomenei. Juk ji taip pat yra nusidėjusių brolių ir sesių bendruomenė. Visos Senojo Testamento vietos, kurios kalba apie abu šiuos elementus – nupuolimą ir atsikėlimą – turi omenyje tuos pačius žmones, kurie klumpa ir keliasi. Patarlių knyga sako: „Septynis kartus nukrenta (parpuola) pamaldusis ir vėl keliasi” (Pat 24, 16). Pranašas Michėjas: „…nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors ir sėdžiu tamsybėje, Viešpats mano šviesa” (Mich 7, 7-9). Taigi, Dievo malonė atskleidžia ir parodo žmogui, kas jis yra. Galbūt todėl ir paguodos atėjimo metas prilyginamas kalavijui. Dievo palaima neneša patogumo. Ji ragina apsispręsti.

Skaitinio pabaigoje išgirstame dar vieną pranašavimą. Pranašė Ona šlovina Dievą ir kalba apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. Ši pranašystė spinduliuoja dideliu džiaugsmu ir ta pavasario nuotaika, kuri yra nuolatinė Gerosios Naujienos palydovė. Tad tepabudina ir mus ši Geroji Naujiena, teapšviečia mus ši Nuostabi Šviesa keliaujant į atgimimo metą – pavasariu kvepiančią Galilėją.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9701/701hom1.html