Sekminių dieną (praėjus septynioms savaitėms po Kristaus prisikėlimo) Velykų laikas baigiasi Šventosios Dvasios atsiuntimu. Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus begalinės meilės, yra dieviškasis Asmuo. Savo atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į paskutines dienas, Bažnyčios metą, kai Dievo Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: „Regėjome tikrąją Šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, radome tikrąjį tikėjimą; garbiname nedaliąją Trejybę, nes ji mus išgelbėjo“ (Bizantijos liturgija, Sekminių troparas).

Žydų Velykų (hebr. Pesach, gr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės Įstatymą, dovanotą ant Sinajaus kalno, ir dėkodavo už nuimtą javų derlių, mat pjūtis prasidėdavo po Velykų. Ta diena vadinta Sekminėmis (hebr. Shavuot – „Savaičių šventė“; Kristaus laikais ji vadinta graikišku žodžiu Pentecostē – „Penkiasdešimta diena“). Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje, aprašomos Sekminės yra glaudžiai susijusios su Senojo Testamento įvykiais. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, kaip buvo pažadėjęs Jėzus, apaštalams atsiunčiamas Globėjas – Šventoji Dvasia (plg. Jn 14, 16–17).

Jėzus įsteigė Bažnyčią kaip savo mistinį kūną, kad ji tęstų jo misiją. „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22), – taria Viešpats apaštalams savo prisikėlimo vakarą, palydėdamas šiuos žodžius iškalbingu judesiu – kvėpdamas Dvasią į juos. Taip Jėzus parodė, jog perduoda jiems savo Dvasią, Tėvo ir Sūnaus Dvasią. Apaštalai gauna Šventąją Dvasią per Sekmines ir skelbia „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11). Uždėdami rankas jie perduoda naujai pakrikštytiesiems tos pačios Dvasios dovaną: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

Per ilgus amžius Bažnyčia, teikdama Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, perduoda ją savo vaikams, kurie siunčiami skelbti ir skleisti Dievo meilės visoms tautoms, nes meilės kalba visuotinė ir visiems prieinama. Iš tiesų Šventoji Dvasia nugali baimę, neviltį, liūdesį. Kaip žinome, mokiniai, suėmus Mokytoją, pabėgo į kambarį ir pasiliko ten iš baimės, kad jų neištiktų ta pati dalia (plg. Jn 20, 19). Jėzui prisikėlus ta baimė staiga nepranyko (plg. Jn 20, 26). Tačiau per Sekmines ant jų nužengus Šventajai Dvasiai, šie vyrai be baimės išėjo į gatves ir ėmė skelbti Gerąją Naujieną apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Jie nebebijojo, nes jautėsi esą stipresnėse rankose. Apaštalas Jonas Pirmajame savo laiške rašo: „Tobula meilė išveja baimę“ (4, 18). O tobulą meilę mums gali suteikti tik Šventoji Dvasia.

Sekminių iškilmėje Šventasis Raštas mums dar kartą sako, kokia turi būti bendruomenė, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną. Apaštalų darbuose teigiama, jog „mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (2, 1). Ta vieta yra Paskutinės vakarienės menė, aukštutinis kambarys, kuriame Jėzus su mokiniais valgė Paskutinę vakarienę, kur jis pasirodė jiems prisikėlęs, kambarys, kuris tapo gimstančios Bažnyčios buveine (plg. Apd 1, 13). Vis dėlto Apaštalų darbuose labiau norima nurodyti mokinių vidinę nuostatą, negu kreipti dėmesį į fizinę vietą: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (1, 14). Tad Šventosios Dvasios atėjimo sąlyga yra mokinių vienybė, o vienybės išankstinė prielaida – malda. Juk tik maldoje žmogus, atgimęs Krikšto vandenyje, toliau auga ir gauna dieviškąją šviesą, atpažįsta Dievo valią ir geba pagal ją gyventi.

Ir vis dėlto nusakyti, kas yra Šventoji Dvasia, nėra lengva: tai ne daiktas, kurį galime nagrinėti vien tik savo žmogiškuoju mąstymu. Dievo žodis ištaria karčią tiesą, kad „juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios“ (1 Kor 2, 14). Taip, Šventoji Dvasia yra nenusakoma, tačiau atpažįstama. Bažnyčios mistikų patirtis kalba apie Dvasios švelnų prisilietimą tyloje ir dėmesingoje maldoje. „Tylioji mūsų sielos viešnia“, – taip šv. Augustinas († 430) vadina Šventąją Dvasią. Norėdamas ją pajausti žmogus turi nutilti. Dažnai Dievo Dvasia labai tyliai kalba mumyse ir su mumis mūsų sąžinės tyloje arba per kitus vidinius ar išorinius impulsus. Juo labiau atsiveriame Šventajai Dvasiai, juo vaisingiau ji gali mus mokyti gyventi ir mumyse vietoje kūno darbų (plg. Gal 5, 19–21) nokinti savo vaisius (plg. Gal 5, 22–23).

Apaštalas Paulius primena, kad „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Jusliniam žmogui Dvasia yra nesuprantama, o dvasiniam žmogui ji yra didžioji Apreiškimo šviesa: „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 12). Tad bandykime suprasti Šventosios Dvasios slėpinį remdamiesi ne vien žmogiškąja išmintimi, bet ir dieviškuoju Apreiškimu, nes, kaip sako šv. Kirilas Jeruzalietis († 387), „tai ta pati Dvasia padiktavo Bibliją ir ji pati pasakė apie save viską, ką norėjo pasakyti, arba visa tai, ką pajėgiame suprasti“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-04.pdf