Populiari patarlė sako: ką pasėsi, tą ir pjausi. Tokia yra žemiškoji tikrovė: žmogus, patekdamas į įvairiausias, net nemaloniausias situacijas, nori ar nenori yra atsakingas už savo veiksmus ar žodžius. Palyginimas apie sėjėją radikaliai atskleidžia Dievo įsikūnijimo padarinius. Dievas tapo žmogumi – tai reiškia, kad jis priėmė žmogiškąjį ribotumą ir tokias sąlygas, kuriomis visi gyvename. Šias sąlygas nulemia pakelė, uolėta dirva, erškėčiai, galiausiai nesėkmės rizika. Viena iš žemiškųjų sąlygų – lėtas ir nepastebimas augimas. Dievo meilė nepaiso to, kad gali būti žmonių atmesta ir niekinama. Tapdamas sėjėju Dievas rizikuoja, o per tai visoks rizikavimas dėl Dievo įgyja prasmę ir vertę.

Dievo žodis „negrįžta bergždžias“, nors jo vaisiai ne visuomet iš karto pastebimi. Panašiai yra su kiekvienu geru dalyku, dėl kurio gyvenime rizikuojame. Rizika ir didžiadvasišku dosnumu tampame panašūs į Dievą – Sėjėją. Tai teikia mūsų veiksmams ir žodžiams jėgos. Žinome, ką norime sėti, ir žinome, ką mums teks pjauti. Krikščionys nepasiduoda fatalizmui. Žinome, jog niekas iš to, kas gera ir gražu, nebus prarasta. Viltimi rengiamės pjūčiai net ir tuomet, kai atrodo, kad derliaus nebus. Izaijo įvaizdis apie vandens apytaką gamtoje atskleidžia Dievo žodžio dinamiką. Į žemę krintantis lietus ją drėkina, o pasotinta žemė garina vandenį į dangų. Šiame vaizdinyje galima įžvelgti dvejopą darbą – vandens ir žemės. Žmogus vienijasi su Dievu nuoširdžiai trokšdamas Dievo malonės, stengdamasis įgyvendinti jo žodį.

Tai tarsi apytakos ratas: apdovanojimas, priėmimas, veiksmas. Apaštalas Paulius aprašo pilnatvės troškimą, kaip dejavimą gimdymo skausmuose. Galima sakyti, kad Dievo žodžio klausomės visa savo esybe, siela ir kūnu. Atperkamoji meilė – Dievo žodis siekia apimti ir išgydyti visą žmogų, sudrėkinti mūsų „išdžiūvusią žemę“ (plg. Ps 63, 2). Žmogui tenka rūpintis, kad leistųsi atgaivinamas dieviškojo gailestingumo. Tik Dieve tapsime vaisinga žeme, nes jis pats žada mums padėti ir dovanai duoti gerti gyvybės vandens (Apr 21, 6).

Evangelijos palyginime Jėzus neskaito paskaitos apie ūkininkavimą. Jis parodo, kodėl Evangelijos skelbimas nėra sėkmingas visu šimtu procentų. Net gera sėkla negali duoti derliaus netinkamomis sąlygomis. Jėzus tikroviškai nupasakoja, kokios skelbimo sėkmės galima tikėtis atsižvelgiant į žmonių įvairovę, jų gyvenimo aplinkybes. Yra pakelės žmonių, einančių kietai išmintu įprastinio gyvenimo keliu. Jėzaus žodis juos pasiekia tik probėgšmais, neįsiskverbdamas į jų širdį, nes jie beveik neįsiklauso į jį. Jie yra įgiję savotišką imunitetą Žodžio atžvilgiu. Laiko dvasia ir visuomenės papročiai greitai išguja žodį. Dievo žodis gyvena per žmogų. Kas nenori dėti pastangų, apsunkinti savo gyvenimo ir leistis į gelmę, tame Jėzaus žodis greitai numiršta, ypač jei ateina persekiojimai ar vargas. Žmoguje Dievo žodis negyvena vienas. Ypač gerovės laikais šis žodis turi daug konkurentų: gyvenimo iššūkiai, rūpesčiai, kultūriniai interesai bei galimybės, laisvalaikio pramogos, patirčių ir malonumų srautas. Jėzus visa tai apibendrindamas pavadina piktžolėmis – erškėčiais. Erškėčiai stipriai įsišakniję, jie atima iš javų šviesą ir maistą, galiausiai juos nustelbia Yra žmonių, kurie viską turi ir nori viskuo mėgautis. Jie negali ar nenori rinktis. Priima tai, ką jiems gyvenimas atsitiktinai pasiūlo. Jie užgožia savo gyvenamąją erdvę šalutiniais dalykais. Neturi laiko ir visiškai nesidomi Dievo žodžiu.

Tikroviško Jėzaus palyginimo nereikia suvokti pesimistiškai. Juk dauguma sėklų vis dėto pasiekia gerą dirvą. Dievo žodžio gyvybinė galia žmogaus gyvenime atneša vaisių. Malonės grūdo derlių nulemia žmogaus širdies palankumas, jo pastangos. Iš Dievo žodžio gautu gyvenimu žmogus pats save praauga trisdešimteriopai, šešiasdešimteriopai ar šimteriopai. Svarbus Jėzaus perspėjimas: „Kas turi ausis, teklauso.“ Juk bus tokių, kuriems išgirstas žodis praeis pro ausis be rezultatų. Iš tikrųjų visi žmonės turėtų girdėti: ausys juk duotos ne tik auskarams įsiverti. Tačiau, deja, gerai girdi ne visi: negirdi nedėmesingi, nenorintys girdėti. Išgirsti dalykai įpareigoja. Tačiau klausymasis nėra vien tik gebėjimas išgirsti garsus. Žmogus klausosi visomis dvasios jėgomis. Jėzus linki, kad būtume jo mokiniai, apdovanoti ypatinga klausa. Jis žavi mus savo mįslingais palyginimais, o šiuos palyginimus gali išgirsti ir suprasti tas, kas vertina vidinę tylą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-12.pdf