Palyginimas apie rauges yra istorija apie žemėje gyvuojantį blogį. Palyginime apčiuopiamas slėpiningas Dievo veikimas žmonijos išganymo istorijoje. Jėzus dangiškajam Tėvui patvirtina, jog pasaulio lauke pasėta tik gera sėkla. Iš kurgi ateina blogis? Kaip blogis įsikeroja žmogaus širdyje ar bendruomenės viduje? Šeimininko tarnai nežino, iš kur atsirado raugių. Kartais įtarinėjame net Dievą. Ar iš tikrųjų jis pasėjo tik gerą sėklą? Kodėl Dievas, regintis taip pat ir naktį, neužkirto kelio piktadario veikimui? Tačiau Dievas nemiegojo tuo metu, kai miegojo jo sukurti žmonės. Šeimininkas žino, kas pasėjo rauges: „Tai padarė mano priešas.“ Jėzus Kristus mums primena, kad yra kantrus, leidžia raugėms augti drauge su kviečiais iki pat pjūties. Tuo jis labai rizikuoja, nes derlius gali būti kur kas menkesnis. Tokia rizika paremta suvokimu, kad raunant rauges galima pakenkti ir kviečiams. Jėzus laukia duodamas mums šansą. Būtų lengviau akimirksniu išnaikinti visą blogį, tačiau šitaip galima sunaikinti ir daug gėrio. Dievas imasi tiesiog nesuvokiamos rizikos, patikėdamas žmogui laisvę. Šioje kovoje žmogaus būtis įgyja naują vertę. Žmogus gali klysti, bet dėl to dar gražiau išryškėja drąsa ir ištikimybė.

Palyginimu Jėzus mus moko, kad Dievas tam tikrą laiką leidžia blogiui veikti pasaulyje. Tai didžiulis iššūkis tėvams ir auklėtojams, įstatymų leidėjams ir teisėtvarkos vykdytojams. Ar mes turime būti tokie pat didžiadvasiški kaip Dievas? Tačiau Dievui gėris ir blogis nėra tokios pat vertės. Dievas yra visiškai šventas, ir blogis yra priešingas jo esmei. Dievas žino, koks pavojingas ir gundantis yra blogio veikimas, nes žmogus yra linkęs į blogį. Vis dėlto Dievas labai pasitiki savo kviečių augimo galia. Jis pasitiki, kad raugės jų visiškai nenustelbs. Visi esame matę geltoną nunokusių kviečių lauką su šen bei ten mėlynuojančiomis rugiagėlėmis. Kai kur rugiagėlių mėlynė net nustelbia kviečių geltonį. Keliautojui pažiūrėti gražu, bet ūkininkas skaičiuoja derliaus nuostolius.

Mes norėtume, kad Dievas ištaisytų kitų žmonių ydas, panaikintų kitų daromas blogybes. Tuomet mums nereikėtų dėti pastangų kovojant su blogiu. Būtų paprasčiau visiškai kontroliuoti žiniasklaidą, negu laisva valia ir savo iniciatyva parašyti atsakingoms institucijoms protesto laišką ar burtis pilietinei akcijai. Tačiau paprasti „tvirtos rankos“ sprendimai galimi tik esant totalitariniam režimui. Auklėjimo išmintis reikalauja atsižvelgiant į žmogaus brandą jį apsaugoti, bet drauge pasitikėti laisve.

Kartais žmonės nekantriai šaukiasi Dievo teismo. O gal mums patiems reikėtų džiaugtis, kad Dievo teismas dar nevyksta? Kviečiai ir raugės turi ribotą laiką augti ir bręsti. Kurį laiką raugės atrodo labai panašios į kviečius. Pjūties metu grūdai pagaliau patenka į kluoną. Tuomet pasirodo, kad verta buvo rizikuoti laisve.

Palyginimuose apie rauges, garstyčios grūdelį ir raugą tešloje galime įžvelgti bendrą žinią. Žodžio skelbimu prasidėjusi Dievo karalystė neišplinta akimirksniu ir neprimeta savo valdžios visai kūrinijai. Karalystė jau yra visur, tačiau niekur ji nėra atbaigta ar akivaizdi. Viešpats mus moko, kad kūrinija tebėra pakeliui į Dievo karalystės tobulumą, o tiesa bei gėris sumišę su klaida ir blogiu. Nė vienas žmogus, nė viena visuomenė nėra visiškai tobuli. Drauge tai reiškia, kad gyvenant šiame pasaulyje nė vieno nedera atmesti ar išskirti. Mūsų pasirinkimai taip pat dažnai paženklinti dviprasmiškumo. Įvairiais lygmenimis, įvairiomis proporcijomis tenka rinktis ne tik tarp gero ir blogo, bet dažniau tarp geresnio ar blogesnio… Panašiai svarstome dalyvaudami rinkimuose, rinkdamiesi darbą, mokslo įstaigą, ligoninę. Mūsų pasirinkimą lemia taip pat vidinė nuostata, veiksmo intencija. Mano širdies gelmėje Dievo karalystė auga kaip mažas grūdelis, nepastebimai plinta kaip raugas, o kviečiai bręsta neatskirti nuo raugių.

Kiekvienam žmogui iškyla uždavinys. Nuo jo negaliu pabėgti. Mano asmenybė turi būti perkeista taip, kad Kristus apimtų visą mano gyvenimą. Kiekvienam iš mūsų vienintelis kelias būti tikru žmogumi yra visa esybe sekti Kristų. Man dovanotas gyvenimo laikas bręsti, kol ateis laiko pilnatvė. Tikiu, kad susitikimo su Dievu momentas bus pats gražiausias mano gyvenime. Mirtis gali ateiti ligos patale, gali užklupti ir netikėtai, pavyzdžiui, kelyje. Aplinkiniai žmonės vertina: „Numirė pernelyg jaunas“ arba „Nugyveno gražų gyvenimą.“ Tikiu, kad susitikimas su Dievu bus tas laikas, kai savo gyvenime atskirsiu kviečius nuo raugių, gėrį nuo blogio. Tai bus brandos ir pjūties metas. Pažvelgęs į savo gyvenimą pats išvysiu gėrį ir blogį. Tai bus teismo momentas, aiškumo ir supratimo metas. Dievo karalystės grūdelis manyje dar labai mažas. Žmogus turi labai trapius tikėjimo, vilties ir meilės pradmenis. Tačiau Evangelijoje duota viltimi tikiu, jog ši maža Dievo sėkla manyje užaugs.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-12.pdf