Adventu prasideda nauji bažnytiniai metai. Kasmet iš naujo skelbiama išganymo žinia, kurios esmė yra pats Jėzus Kristus. Advento krikščionis ryžtasi iš naujo pradėti savo tikėjimo kelionę, nepasitenkina turimu pažinimu ir pasiekimais.

Advento metu nuolat kartojami laukimo, budėjimo, maldos motyvai. Turime išmokti gyventi, dirbti ir mylėti suvokdami, jog Jėzus yra arti. Tikėdami, kad Viešpats ateina, galime pilnatviškai išgyventi dovanotą laiką. Šis laukimas nėra tuščias nuobodžiavimas, tai veikiau meilingas lūkestis. Čia panašiai kaip su įsčiose nešiojamu kūdikiu. Motina jaučia jo kūno judesius, kalbasi, klausosi jo širdies plakimo. Tyrimai rodo, jog visa tai labai svarbu – tas mažas, dar išoriškai nematomas žmogus tuo metu įgyja saugumo jausmą, suvokia, kad yra mylimas. Meilingas laukimas brandina tai, kas dar neregima, kas pranoksta vaizduotės lūkesčius. Mūsų kasdieniai darbai, meilės pastangos parengia vietą Viešpačiui. Tuomet laikas įgyja kitą vertę. Kantriai laukdami vėluojančio autobuso ar stovėdami prie viryklės tampame tarsi advento žvakėmis. Advento šviesa ne tik simbolizuoja mūsų budėjimą, bet ir primena krikšto metu įžiebtą šviesą, amžinojo gyvenimo užuomazgą ir laidą.

Adventas įsakmiai primena mums, kad Viešpats yra arti. Jis ateina ir beldžiasi į mūsų duris, rūpinasi mūsų kasdienos reikalais. Ar noriai jį ten įsileidžiame? Kiekvienas iš mūsų atsakingas už savo sielos namus.

Pranašas Izaijas primena, kad, Kūrėjo sukurti, nesame palikti likimo valiai: „Esame tavųjų rankų darbas.“ Viskas Dievo rankose ir visi esame Dievo vaikai. Malda patikime Dievui save ir savo svarbiausius reikalus. Per adventą naujai įvertiname savo maldą kaip pokalbį su Tėvu. Ar patikliai kreipiuosi į jį džiaugsmo ir nesėkmių momentais?

Budėjimas žadina sąžinę, ragina siekti susitaikinimo. Liturginiuose tekstuose tarsi bažnyčios varpai skamba raginimas atsiversti. Kartais žmonės iškreiptai įsivaizduoja atgailą, manydami, kad turi atsisakyti visko, kas džiugina širdį. Tikroji apsimarinimų prasmė – su tiesa ir meile atsigręžti į save ir artimą, su nuolankiu pasitikėjimu žvelgti į Viešpatį. Advento laikotarpiu Bažnyčia ragina susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų. Trukdo ne muzika; triukšmas ir sumaištis neleidžia atpažinti tikrųjų širdies poreikių, slopina giluminę sielos melodiją ir ritmą.

Advento metu primygtinai pabrėžiamas nuolatinis krikščioniškojo gyvenimo principas: budėti ir laukti ateinančio Viešpaties. Evangelistas Morkus perteikia lakonišką Jėzaus liepimą: „Žiūrėkite, budėkite.“ Kiekvienu gyvenimo akimirksniu gali įvykti, tarsi įsiveržti iš išorės kažkas nenumatyta. Krikščionio gyvenimą ženklina esminis netikrumas – nežinome ir neturime žinoti, kada ateis skelbiama laiko pilnatvė. Tai, kas įvyks, nusakoma tik esminiais bruožais. Jėzaus veikimas laisvas, jis iki galo nesuvokiamas ir paslėptas. Panašiai kaip Jėzus žemiškojo gyvenimo metu kalbėjo apie „savo valandą“, taip ir mūsų gyvenime ateis paskutinio teismo diena. Ši įtampa lydi krikščionį visą gyvenimą. Tačiau mūsų laukimo neturi aptemdyti pasaulio baimės. Juk laukiame mylinčio Viešpaties atėjimo ir gailestingojo Tėvo teismo.

Šiandienos Evangelijoje pasakojama, kaip šeimininkas kiekvienam tarnui paskyrė konkretų darbą. Gerai jį atlikti reiškia būti pasirengusiems. Reikia įvykdyti šiandien tai, kas privalu, neatidedant rytojui. O gal užsiimu tik man pačiam maloniais dalykais? Gal mano gyvenime darbas užgožia visa kita?

Kiekvienam tarnui patikėta konkreti, todėl nepamainoma užduotis. Jei kas savo darbo neatliks, pritrūks kažko labai svarbaus, ko kitas negali pavaduoti. Šeimininko valia visos užduotys sudaro visumą, todėl visiems būtina darniai bendradarbiauti. Durininkas yra krikščionių bendruomenės vyresnysis. Jis turi stebėti, kada ir kaip ateina Jėzus. Palyginime pateikti keturi paros laikotarpiai, kada tikėtina, kad šeimininkas grįš: vakaras, vidurnaktis, gaidgystė, rytmetys. Atkreipkime dėmesį, kad toks laikas nepatogus, reikalaujantis specialaus pasirengimo. Geležinkelio stotyje esame girdėję įspėjimą: „Nemiegok, apvogs.“ Turime budėti, kad netaptume piktadarių aukomis. Advento dienomis verta šį įspėjimą pritaikyti mūsų tikėjimo ir meilės gyvenimui.

Kareiviai, policininkai, medicinos darbuotojai ir daugelis kitų pagalbos tarnybų dirba ir naktimis. Jiems tenka budėti pagal gamtos ciklą skirtu poilsiui metu. Tai reikalauja ypatingų pastangų, tačiau iškilus reikalui visi džiaugiamės – kaip gera, kad tokių žmonių yra. Krikščioniui visą gyvenimą tenka „budėti naktinėje pamainoje“. Tai nereiškia nemiegoti tiesiogine prasme: krikščionis privalo neprarasti dvasios budrumo, dėmesingai stebėti, kas vyksta aplinkui, būti pasirengęs netikėtiems dalykams. Jėzaus mokiniai yra budrumo pavyzdys kitiems: „Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-21.pdf