Mirusio Jėzaus kūną saugoję kareiviai turėjo kažką nujausti. Jie buvo girdėję apie nuostabius dalykus, ku­riuos šis žmogus darė būdamas gyvas. Jo procesas ir pasmerkimas akivaizdžiai nebuvo teisėtas. O juk kai kurie iš jų bendrų niekšiškai tyčiojosi iš plakamo Jėzaus. Ar visa tai nesibaigs blogai? Kareiviai džiaugėsi, kad auštant trečiajai dienai jų sargybos laikas ėjo į pabaigą. Staiga rytui brėkštant įvyko kažkas neįsivaizduojamo. Kapas mįslingu būdu tapo tuščias.

Įdomu, kad aukštieji kunigai ir fariziejai Jėzaus prisikėlimo atžvilgiu buvo apdairesni negu jo mokiniai. Per visas baisias kančios dienas mokiniai neatsiminė Jėzaus pabrėžto pažado prisikelti. Taip pat Emauso mokiniai nesako tikėję, jog Jėzus prisikels; jie sako: „Mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį.“ Tačiau aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apdairesni, jie numato visus galimus scenarijus, todėl liepia saugoti Jėzaus kapą. Juos veikiausiai taip pat kankino baimė, kad, nepaisant visų atsargumo priemonių, gali įvykti kažkas nenumatyto. Neapčiuopiama Jėzaus asmens didybė juos gąsdina. Jie bijo net mirusio Jėzaus ir nori būti visiškai tikri, kad galiausiai nuo jo išsivadavo. Pasitelkti Romos kareiviai, turėję būti atsparūs religinei propagandai ar Jėzaus mokinių manipuliacijoms. Pats Jėzus nurodė trečiąją dieną kaip savo prisikėlimo datą. Pagal anuomet paplitusį įsivaizdavimą, praslinkus trims dienoms prisikelti nebeįmanoma.

Mūsų dienomis taip pat neretai aktyvesni blogųjų žinių skleidėjai, tiesos iškraipytojai ir slėpėjai. Tačiau melo kojos trumpos. Dievo darbo neįmanoma nutylėti. Tiesa neįmanoma manipuliuoti ilgą laiką. Ar galima paslėpti saulę ar pavasarį? Šiandien niekas nebetiki, kad Jėzus buvo pavogtas iš kapo.

Jėzaus laidotuvėmis rūpinosi Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos su savo vergais, moterys iš Jėzaus gimtinės ir mokinių būrio, taip pat kai kurie tolimesni žemesnės socialinės padėties mokiniai. Jėzus iki pat kapo duobės lieka atstumtųjų bičiulis. Prisikėlęs jis pirmiausia pasirodo moterims, pagal ano meto visuomenės supratimą, nepakankamai patikimoms svarbaus įvykio liudininkėms.

Karvedžiai ar politikai planuodami operacijas rūpinasi, kad svarbiausias pozicijas užimtų patikimi žmonės. Šia prasme Jėzaus prisikėlimas nebuvo strategiškai planuotas įvykis. Į pirmą planą iškyla moterys ir vy­rai, anksčiau viešajame Jėzaus gyvenime nevaidinę ypatingo vaidmens, neturėję reikšmingos padėties visuomenėje. Marija Magdalietė ar Emauso mokiniai pirmiausia sužino apie Viešpaties prisikėlimą. Prisikėlęs Jė­zus artimiausius mokinius kol kas verčia palaukti. Petrui jis pasirodo Velykų sekmadienį, o Jonui – tos dienos vakare. Ar tai reiškia, kad vėliau negu moterims pasirodydamas Jėzus baudžia artimiausius mokinius dėl jų tikėjimo stokos? Jėzus turi laiko. Jo prisikėlimo įvykis yra toks reikšmingas, kad apie tai nebūtina ištrimituoti po visą Žemės rutulį per kelias valandas. Jis nepraras savo esminio reikšmingumo ir vėliau, po šimtmečių ar tūkstantmečių.

Visi keturi evangelistai pasakoja, jog moterys ir mokiniai pirmiausia išvydo tuščią kapą. Šis nelauktas ir jaudinantis patyrimas buvo tik parengiamojo pobūdžio. Tikrąją jo reikšmę praneša angelai. Jie skelbia, kad Jėzaus kūnas buvo ne pagrobtas, bet prisikėlė. Pats Jėzus pasirodo saviesiems tik vėliau. Jiems reikia laiko apmąstyti jo skelbtas pranašystes ir tai, kad Jėzaus žodžiai iš tikrųjų išsipildė. Trys praėjusios dienos savo siaubingu psichologiniu krūviu reikalavo laiko, kad mintys galėtų pakrypti nauja kryptimi. Žmogus ne mašina, kurią galima perjungti paspaudus mygtuką. Jėzaus prisikėlimas yra patyrimas, kuriam reikia subręsti.

Kaip ne kartą Evangelijose pabrėžiama, prie Jėzaus kapo ir pasakojant apie jo prisikėlimą išryškėja Petro pirmenybė. Jonas jį pagerbia ne vien kaip vyresnį amžiumi. Jis užleidžia jam pirmenybę, nes tokia buvo Jėzaus valia. Šis mandagumo ir pagarbos ženklas juo labiau stebina, nes jį rodo bičiulis iš artimiausio Jėzaus mokinių būrio. Jonui tokia elgsena turėjo būti labai įprasta, nes nepaisydamas bėgimo, natūralaus smalsumo ir nuostabos, jis nepamiršta deramos tvarkos. Šios Evangelijoje įrašytos nuostatos ir mūsų dienomis grindžia Petro ir jo įpėdinių popiežių tarnystės reikšmingumą.

Į akis krinta svarbi detalė: prisikėlęs Jėzus kape paliko drobules ir skarą. Po kryžiumi kareiviai išsidalijo Jėzaus drabužius ir paliko jį mirti nuogą. Nikodemo ir Juozapo iš Arimatėjos vergai anuometiniu papročiu įvyniojo jį į drobules. Kai Jėzus pasirodė mokiniams, jiems susidarė įspūdis, jog jis apsirengęs. Jis buvo apsirengęs dangiškojo Tėvo šlove.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-04.pdf